Neoniniai riešutai

Švietė žalių pastilių spalvos ledinė saulė. Diena buvo, kaip įprasta tokiu metų laiku, karšta ir tvanki. Nuvijęs keletą skraidančių aplinkui CD-rom‘ų Hostemas išėjo į saulės apšviestą aikštelę ir atsigulė ant hamako, vienintelio buvusio šešėlyje, metamame stiklinio reabilitacijos centro pastato. Čiupo mažytį elektromagnetinių bangų prietaisą ir iškvietė slaugytoją. Netrukus materializavosi didžiulės humanoidinės žirklės ir pasigirdo balsas:
-Ko pageidausite? - sugirgždėjo žirklių metalas.
Hostemas  tingiai pažvelgė į atominio laikrodžio implantą ant savo rankos ir mieguistu balsu tarė:
-Norėjau tik sužinoti, kada bus seansas?
-Už dvidešimties minučių, penkiolikos sekundžių, keturiolikos sekundžių, trylikos sekundžių, dvy...
-Dėkui, dėkui!
Mojo ranka ir žirklės dingo taip pat greitai kaip atsiradusios.
Vaikinas nusprendė, kad per dvidešimt minučių numigti nebeapsimoka, todėl smalsiai pasižvalgė po aikštelę, tikėdamasis pamatyti ten ką įdomesnio. Jo žvilgsnį netrukus patraukė slampinėjantis palei reabilitacijos centro sieną draugas- Audio.
-Sveikas!
-A, nu...
-Vakar taip ir nebaigėm pokalbio. Kaip ten susidūrei su neoniniais riešutais?
Audio veidas paniuro.
-Kaip ir visi... Po to vakaro, kaip vakar tau pasakojau ir atsidūriau vidury miško. Pamaniau, žvaigždės krenta. Bet ne-  tai buvo neoniniai riešutai. Tik pamatęs, jau, galvojau, bėgsiu, bet smalsumas sustabdė. Žinai, įdomu koks jausmas. Girdėjau, kad neoninė šviesa nuo jų prisilietimo pereina per visą tavo kūną. Tada visos tavo ląstelės defragmentuojasi, susilieji su kosmoso energija...
-Va, va, pats maniau, kad tai nerealus jausmas...
-Tai aišku nerealus. Bet tas pašalinis poveikis mane žudo. Ne veltui šiais metais įsteigti šeši nauji reabilitacijos centrai. Kuri baimė buvo tau užėjus? Žinai, sako, kad susiliejus su neoniniais riešutais, kiekvienam užeina kitokia baimė. Mano atveju, totali paranoja net sakyčiau.
Tolumoje pasigirdo virtualūs garsiakalbiai, tačiau jų balsą užgožė metalinių vieversių kliedesys.
-Aš pamačiau visišką tamsą, prisiminiau gūdžią vaikystę, kai atsibusdavau vidury nakties ir girdėdavau šnaresius, krebždesius... Kartu pasijutau lyg krisčiau, nušokęs su bungee, bet virvė būtų nutrūkus. Maniau, ta baimė niekada gyvenime nebepraeis, kol patekau į pirmą reabilitacijos seansą.
-Jo, sako tos bangos stimuliuoja smegenų atsipalaidavimą ir dingsta visos baimės.
Bet dar lieka tikimybė, kad...
-Hostem, jūsų seanso laikas, - vaikinas krūptelėjo, už nugaros pajutęs vėl materializavusias žirkles.
Po kelių akimirkų buvo vienas tuščioje salėje, kurios sienos driekėsi iki pat horizonto. Užmerkė akis, pajuto gęstant šviesą ir įsižiebiant specialias lempas, kurios žaliai, raudonai, violetiniai žybčiojo visomis kryptimis, mirksėjo, skraidė. Vėliau salė prisipildė gydomųjų dujų, pro kurias sklindanti šviesa ėmė atrodyti itin siurrealistiškai. Pagaliau atėjo eilė ir garsams. Ritmas lūžo, laužė orą, kalė, virpino jo smegenis, kol šios palengva grimzdo į nesvarumo būseną. Tai, kas vyko ateinantį pusvalandį, jis suvokė tarsi per miglą, išliedamas visus savo jausmus ir emocijas į kitų matmenų platybes.
Reabilitacija padėjo, kaip ir visada. Jausdamasis kaip naujai atgimęs jis traukė saulės apšviestu taku palei tvorą. Žalių pastilių spalvos saulė švietė dar ryškiau. Tačiau krūmuose kažkas mėlynai blykčiojo. Ne, tai juk juokinga! Reabilitacijos centre juk negali būt... Negali? Tai kažkas panašu į... Tai yra.
Neoniniai riešutai.