Pavasaris

Dangus serga kai krinta sniegas,
nes jis negali sudrėkinti sausos žemės,
ir tik paskui iškritęs sniegas tirpsta,
kaip ir pasitraukia pyktis iš tavo širdies,

Kaip ir vėjas, oras nematomas, bet girdimas,
kaip kūno kalba šokio metu visaip juokiasi,
ar tiesiok aistringai vilioja tarsi žiovaudama,
ar ritmingai gėrisi savitu grožiu.

Taip ir saulė vis kyla ir leidžasi,
lyg atkartodama mėnulio pėdas,
daug tolimesnė nors tokia artima,
stipriai apkabina ir suspaudžia meilė.

Visa kas gyva kažkur keliauja,
kaip gyvybė ir mirtis tobulos akimirkos,
sekundės tikslumu pasitinka kūrėjo rankomis,
ir viskas vėl pradeda suktis iš naujo,
tarsi užburtas ratas...