Einu namo. Tik nežinau, kada pareisiu.
Rašysiu įžangą ir dėstymą, ir dalines išvadas. Nes taip mokykloj moko. Nes sakinys negali prasidėti jungtuku „nes“. Nes jungtukas jungia, o sakiniai vienas su kitu negali būti jungiami jungtuku.
Nes minties šuoliai suardo teksto vientisumą. Ir neužtenka parašyti: „Petriukas ėjo namo“. Juk savaime kyla klausimai:
- iš kur Petriukas ėjo namo?
- kodėl Petriukas dar ne namie?
- kelinta valanda tuomet buvo?
- ar Petriukas žino, kad negalima kalbėti su nepažįstamais žmonėmis?
- kur dirba Petriuko mama?
Tobulas sakinys skambėtų maždaug taip: „Petriukas, aštuonerių metų berniukas, vaistininkės ir santechniko sūnus, turintis penkerių metukų jaunesnę sesutę, kuri tuo metu buvo namie, trečiadienį, dar nesutemus, apie penktą valandą popiet, ėjo namo iš vietinės krautuvės, kurioje pirko saldainį sau, saldainį sesutei ir dar vieną saldainį atsargai, jei prieitų nepažįstamasis ir pasiūlytų saldainį (Petriukas nesusigundytų, nes turi dar vieną, nuosavą, saldainį) - o juk Petriukas žinojo, kad negalima kalbėtis su nepažįstamaisiais. “
Suprantamai paaiškinę, kad Petriukas ėjo namo, negalime veikėjo taip ir palikti. Jeigu jis eina namo, tai turime ir rašyti, kaip jis eina namo, o ne nukrypti į pašalius su gamtos peizažais ar kitų veikėjų veiksmais. Juk Petriukas negali eiti namo tiesiog šiaip sau – kaip antraeilis (ne pagrindinis) veikėjas. Viskas tekste privalo turėti prasmę ir negalima skaitytojui palikti nei vieno „kodėl? „ – dar ims ir persitemps bemąstydamas, kodėl Petriuko kelnės buvo mėlynos ir kokią simbolinę prasmę tai suteikia tekstui.
Turbūt tūlas skaitytojas pagalvojo, kas turima galvoje žodeliu „tai“, pavartotu sakinyje, esančiame prieš šį (šiuo metu skaitomą) sakinį. Mat žodelis „tai“ gali reikšti absoliučiai viską: Petriuką, kelnes, mėlyną spalvą, simbolinę prasmę, tekstą ar netgi Petriuką, dėvintį mėlynas kelnes leidžiantis saulei, kas galutinai suglumintų skaitytoją. („Kas“ – jungtukas, tiesiogiai susijęs su prieš kablelį esančia mintimi (šiuo atveju - Petriukas, dėvintis mėlynas kelnes leidžiantis saulei).)
Išbraukę gluminantį žodį „tai“ prisimename, ką veikė Petriukas. Teisingai – ėjo namo. Vientiso ir aiškaus teksto kūrimo logika reikalauja, kad būtų aprašomas kiekvienas žingsnis (žingsnis po žingsnio ir Petriukas namo pareina).
Taigi (tvirtinamoji dalelytė, patvirtinanti ankstesnius žodžius ir rodanti minties tęstinumą) Petriukas ėjo namo (būtinas pasikartojimas, kad būtų aišku, kurios minties tęstinumą rodo „taigi“). Kaip jau buvo rašyta, Petriukas negali tiesiog imti ir pareiti namo. Toks minties šuolis reikštų, jog arba Petriukas teleportavosi namo, arba rašantysis šuoliavo per mintis. Jei Petriukas visgi teleportavosi namo, užtenka tik vieno, tačiau išsamaus sakinio, apibūdinančio teleportavimosi procesą.
O jei Petriukas – ne fantastinis veikėjas, reikėtų smulkiai aprašyti, kaip Petriukas ėjo namo (mat kiekviena gyva būtybė eina skirtingai). Būtų tikslinga pradėti nuo žmogaus savybių aprašymo (jei, žinoma, aprašomasis Petriukas yra žmogus). Paminėjus, jog aštuonerių metų žmogus jau sugeba tvirtai žengti ant dviejų kojų bei mosuoti rankomis į visas puses, patyrinėjus žingsnių ilgį, padalinus jį iš batų dydžio ir apskaičiavus Petriuko ūgį, galima aprašyti berniuko plaukų spalvą, mėlynų kelnių atspalvį bei kitas ne mažiau svarbias detales.
Ir tik kai visas Petriukas bus ištirtas, išnagrinėtas, išnarstytas pastabia pasakotojo akimi, galėsime paminėti, jog berniukas turėjo mėlynas/rudas/kaštonines (pabraukti tinkamą variantą) akis ir kad lygiai tokias pačias jaunystėje turėjo mama/tėtis/senelis/trečios eilės senelio pusbrolis (pabraukti tinkamą variantą).
Štai dabar galime pradėti kelionę namo. Privalome pasirinkti: 1) stebime Petriuką iš šalies (pasakotojas – III asmuo) ar 2) stebime pasaulį Petriuko akimis (pasakotojas = Petriukas, I asmuo).
Pasirinkę pirmąjį (1) variantą, privalome aprašyti, koks atstumas nuo krautuvės iki namų, kokiu keliu/takeliu berniukas eina, kiek medžių pakelėje ir kas jų viršūnėse gyvena, kokius riešutus valgo voveraitės. Galime kiek nutolti nuo Petriuko ir panagrinėti miško mitybos grandinę. Tokios detalės padės skaitytojui susipažinti su veikėją supančia aplinka ir galbūt atrasti Petriuko kelionėje namo netikėtų simbolinių prasmių.
Pasirinkę antrąjį (2) variantą, turime susilieti su personažu ir rašyti tai, ką mato, girdi, jaučia, mąsto, išgyvena, prisimena pats Petriukas. Galime pradėti nuo aplinkos aprašymo: nuo medžių, kuriuos mato Petriukas, ir voveraičių, kurias Petriukas kažkada matė. Tuomet Petriuko mintys gali nutolti, jis gali mąstyti apie miško mitybos grandinę. Tokios detalės padės skaitytojui susipažinti su veikėją supančia aplinka ir galbūt atrasti Petriuko kelionėje namo netikėtų simbolinių prasmių.
Ir štai Petriukas jau regi savo (ne svetimus) namus.
Beliko aprašyti namus: pradėti nuo kiemo, namo išorinio vaizdo, vėliau nepastebimai įsilieti į Petriuko sąmonės srautą ir prisiminti vidų, kambarius, ypatingai kruopščiai aprašyti paties berniuko kambarį, nepraleidžiant nei vienos bent kiek svarbios detalės (o nesvarbių detalių veikėjo kambaryje tiesiog negali būti). Tuomet galime sugrįžti iš veikėjo sąmonės pasaulio ir vėl pasakoti III asmeniu:
Petriukas praveria duris, užtrukęs kelionėje lygiai dvi minutes.