Anika ir Kalabašas

- bkv reksgs oplkemae smintm pri a jūros.
- Mhhmmmm, jo, jo... - Kalabašas trina akis, po to smilkinius. - Kas? Ką padaryt? Šviesa kam įjungei!? - Klausia jis irzliai, pakeltu balsu, ir pradeda trint ir maigyt veidą, gal nors kiek atsigaus.
- Kiek valandų?!!  - Užrinka atsisėdęs sofoje, tada atitraukia jos rankovę ir žiūri į laikrodį.
- Kiek jis čia rodo?! - Nesupranta, mat valandas mato aukštyn kojom.
- Jis sustojęs - nedrąsiai sako Anika. - Būk geras, nueik su manim iki jūros, - pakartoja ji.
- Dabar?! Ir išvis, kaip tu čia patekai?! - Kalabašas kiek pražvalėjęs nustebęs dairosi po kambarį.
- Tavo langai lengvai atsidaro... Iš lauko ta prasme, tereikia užkišti kokį ilgą vinį ir kabliukas pats iššoka - paaiškina ji ir Kalabašo galvoje gimsta įtarimas:
- Pala pala, atsimeni, kai aš, tada, kai buvau savaitę pas pusbrolius,  grįžau ir man atrodė, kad kai kurie daiktai ne savo vietose?
Anika pasislepia, už sofos ranktūrio, tik pakaušis matosi.
- Kchem, - ji padaro ilgą pauzę. - Aš čia pagyvenau tada.
- Keistuolė, - sako Kalabašas. - Tai kodėl nenori gyventi su manim? Gi ne kartą siūliau.
- Man gerai ir pušyne, aš tik kartais pasiilgstu normalių namų... Greičiau, einam, - ji, atsistoja ir žengia link lango.

Nakties vėsa galutinai išsklaido miegus ir Kalabašas gerdamas naktinę pušų gaivą lėtai žingsniuoja paskui Anikos siluetą. Ji eina tyliai ir atsargiai, kaip žvėrelis. Gyvendama pušyne priprato būti žvėreliu, nuo pat pavasario, nuo tada kai atvažiavo, jos namai - slapta vieta tarp tankiai augančių žemų pušelių ir biraus smėlio. Kur ji slepiasi naktimis kai lyja? Ką veikia dienų dienas? Ką valgo? Kalabašas apie tai žino nedaug, Anika mažai pasakoja. Kodėl ji čia? Anika niekada nesako, tik kažkas slegiančio šmėkšteli jos akyse.
O susitinka jie dažnai, kartais Kalabašas Aniką mato prie marių lėtai vaikštančią tarp turistų, kai būna pasiųstas surankioti restorano teritorijoje besimėtančių ledų popierėlių ir vienkartinių alaus stiklinių.
Kartais po darbo sėdęs ant dviračio randa ją sėdinčią pajūry, žiūrinčią į jūrą, jos įdegęs, vėjo nugairintas veidas būna ramus, lyg trapios skulptūros, tais kartais Anika ant auštančio smėlio atrodo maža ir laikina, atrodo, kad vieną dieną ji ims ir pradings nežinia kur, kaip nežinia iš kur atsirado, jūros bangos nuplaus ją, kaip raides nuo smėlio, liks tik neaiškus nykstantis prisiminimas, kad lyg ir buvo, lyg ir ne.
Kartais Anika pati ateina į jo namus. Tada jie ilgai sėdi ant galinių namo laiptelių, žiūri kai siūbuoja didžiulės pušys ir šnekasi apie galybes įvairiausių dalykų, apie keisčiausias svajones, apie kvailas ir juokingas įžvalgas, Anika būna linksma, šypsosi be perstojo, o jos trumpi plaukai nerūpestingai plevena vėjyje. „Koks keistas vardas - Kalabašas“ - sako ji ir Kalabašas nusikvatoja.

Vėjas stiprėja, girdisi jūros ošimas, naktis tikrai vėsesnė, jaučiasi artėjantis ruduo. Anika eina greičiau, paskubom nulipa laiptais į paplūdimį, kurį laiką žvalgosi, paskui įžiūrėjusi didesnę įdubą kopoje strykteli ir pasileidžia link jos.
- Greičiau! - Šaukia ji.
Įduboje kiek mažiau pučia vėjas, jie susėda vienas šalia kito, Anika susigūžia, jos drabužiai ploni.
- Kitą vasarą tu juk būsi čia? - Klausia.
- Žinoma būsiu, - atsako Kalabašas. - Aš juk čia gyvenu, kvailele... Kodėl klausi? - priduria jis kiek pagalvojęs.
Anika šnirpšteli nosim ir neatsako, Kalabašas pajunta, kaip jos galva prisiglaudžia prie jo peties. Abu sėdi tylėdami, per dangų karts nuo karto perbėga šviesos juosta, iš tamsos suklykia praskrendanti žuvėdra. Jis supranta ir seilės kurias nuryja akimirkai įgyja kartoką skonį.

„Juokingas vardas - Kalabašas“ -  šypteli Anika lipdama į autobusą. Trinkteli durys, Kalabašas dar  kurį laiką stovi pakėlęs delną, žiūri kaip senas nedidelis autobusiukas tolsta ir dingsta už posūkio, tada pažvelgia į didžiules pušis. „Žiemą čia bus tuščia“ - pagalvoja.