Rašyk
Eilės (76548)
Fantastika (2234)
Esė (1524)
Proza (10702)
Vaikams (2599)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kažkada vienas žmogus užsiprašė pasakėlės prieš miegą. Jei tiksliau, ko nors apybaisio, mat jam ramiai miegoti atsibodo. Jei dar tiksliau, jam buvo įdomu, ką galima padaryti iš paprasčiausio mikės pūkuotuko ėjimo į svečius pas triušį... :)
-------------------------------------------------

Iš serijos "Vakaro pasiskaitymai":

Kaip Mikė Pūkuotukas pas Triušį į svečius ėjo

  "Kur einam mes su Knysl..." - eidamas gatve iš įpročio buvo pradėjęs niūniuoti Mikė, bet staiga apsiniaukė atsiminęs, kad eina vienas. Kad Knysliukas neis kartu su juo pas Triušį žiūrėti krepšinio rungtynių, kaip kad buvo sutarta, Mikė sužinojo tik ruošdamasis išeiti iš namų, kai tas herojus paskambino ir pranešė turįs "šiek tiek kitokių planų". Mikė susinervino. Žinom mes, kokie tie tavo kiti planai, galvojo jis, paspartindamas žingsnį. Štaaai, štaaai ką tos bobos padaro iš vyrų... Skudurus. Mazgotes. Tipiškas pvz.: Knysliukas. Tik pagalvok, pamatė gražesnį snukutį - ir prašom, viskas, draugai jau  pamiršti. Vietoj to, kad praleistų vakarą geroj vyriškoj kompanijoj, bandys įsiteikti tai... tai... kažkokiai bobai. Kiaulystė tiesiogine to žodžio prasme.
  Na bent jau oras geras, galvojo Mikė. Seniai toks geras bebuvo. Šaltukas, tiesa, truputį  gnaibosi, bet užtat vėjo jokio, sniegas smagiai girgžda po kojom. Fannnntasssstika. Taip begalvodamas, Mikė užsuko į skersgatvį, kuriame gyveno Triušis. Tiksliau, ne skersgatvį, o akligatvį, kuriame tik Triušio durys su užrašu "OLA" bei pora šiukšlių dėžių ir tebuvo.
  Pirma, kas jam užkliuvo, buvo tyla. Visiška tyla. Tik šešėliai slankiojo nuo sienos ant sienos, nes siauros apšnerkštos gatvelės gale kabanti lempa su gaubtu lėtai siūbavo. Nors nebuvo jokio vėjo, visiškai jokio. Mikė ėjo, klausydamasis savo žingsnių garso ir jausdamasis vis keisčiau. Tarsi kažkas jį stebėtų, kažkas jo lauktų tos gatvelės gale...
  Pagaliau priėjo Triušio duris ir paskambino. Dar kartą paskambino, norėdamas išvengti tų laukimo akimirkų. Kažkas viduje jam kuždėjo, kad tik kitoje šių durų pusėje jis bus saugus, nors pats nežinojo, nuo ko. Šaltas šiurpas nuėjo per nugarą, kai vaizduotė paslaugiai nupiešė prie iš nugaros artėjantį KAŽKĄ. Vis arčiau ir arčiau... Šaltas kvėptelėjimas į pakaušį.....
  Pasigirdo šlepsintys žingsniai, rakinamų durų garsas ir, vos Triušiui pravėrus duris, Mikė įgriuvo pro jas visa savo toli gražu ne smulkaus sudėjimo kūno mase, beveik pargriaudamas draugą. Atsisukęs atgal, Mikė dar tarėsi spėjęs pamatyti užsiveriančių durų tarpe du geltonus šviečiančius taškelius.
  - Tau kas? Bloga? Kokio velnio sia sitaip stumdaisi? Ikales a ką?, - Triušis aiškiai nebuvo patenkintas tokiu ryžtingu įsiveržimu. - Atsitiko kas?
  - Ten.. už durų..
  - Kas ten us dulų?
  - Ten.. kažkas yra..
  - Ne, nu tau jau konklesiai stogas nuvasiavo.. Kas ten gali būti? Katė kokia a ką? Plidėjai į  kelnes dėl katės?? Didvylis! Nu pasiūlim, - ir jis atlapojo duris, nors Mikės gerklėje užstrigo begarsis: "Nee..."
  Už durų iš tikrųjų sėdėjo katė. Simpatiška balta katytė su juodais lopais ant letenėlių. Tik jos akys... Mikė žvilgtelėjo į jas ir nebegalėjo nukreipti žvilgsnio. Geltonos nemirksinčios katės akys buvo įsmeigtos tiesiai į jį. Nekenčiu kačių, pagalvojo Mikė. Ypač geltonomis akimis. NEKENČIU.
  - Gal pasikviesti į vidų ir duoti paesti, a? Ji nusipelnė, jei jau sugebėjo tave taip baisingai isgasdinti, a ne? Ką pasakysi, didvyli?, -  Triušis jau lenkėsi paglostyti katę, kurios akyse Mikė tą akimirką išvydo kažką panašaus į piktdžiugiško triumfo išraišką.
  - NE!!, - jis prišoko ir užtrenkė duris, vos nepriverdamas Triušio letenos tuo pačiu.
  - Hei tu, asile, atsalgiau gal sakau, a?!! Ne, tau siandien tiklai ne visi namie... - demonstruodamas pasipiktinimą Triušis išsaugotąja letena pasitaisė akinius ant nosies, bet matyt nusprendė, kad dabar su Mike aiškintis  beviltiška. - Nu tiek to su ja, ta kate, einam geliau, alaus po viena, kasis tuoj prasidės... Atsikvosėsi gal sakau?..
  Po poros valandų Mikė, pamiršęs visas savo baimes, sušilęs nuo alaus ir sportinių emocijų, susiruošė eiti namo. Bet kai tik už jo nugaros užsidarė durys ir jis žengė porą žingsnių didžiosios gatvės link, nemalonus pojūtis sugrįžo. VISI nemalonūs pojūčiai. Siūbavo lempa. Tyloje girgždėjo sniegas po jo batais. Šešėliai slydo nuo vienos sienos ant kitos. Ne, pagalvojo Mikė, ne, ne ir dar kartą NE! Užtenka sau įsikalbinėti visokias nesąmones! Aš atsisuksiu ir ten nieko nebus. 100%. Garantuota.
  Jis atsisuko. Nieko ir nebuvo. Tuščia ir tylu. Bet kažkodėl jis nepasijuto geriau. Atvirkščiai. Dabar jam atrodė, kad jis negali užsisukti ir eiti tolyn. Reikia galvoti apie ką nors malonaus, sukosi jo galvoje, apie ką nors gražaus...  Pavyzdžiui, apie tą gražutę rudaakę meškutę Mimi iš gretimo kiemo. Kas, kad ji nekreipia į jį jokio dėmesio. Tai visai netrukdo jam kiekvieną kartą palydėti ją akimis ir pasvajoti, kad tos rausvos papūstos lūpytės vieną dieną nusišypsos ir jam. Tiktai jam... Taip, reikia galvoti apie ją...
  Tą akimirką šešėlyje prie sienos kažkas sujudėjo ir į šviesos ratą įžengė JI. Mimi. Nenatūraliai raudonos lūpos gundančiai šypsojosi, kai ji žengė porą žingsnių artyn jo. Juos skyrė gal tik metras. Mikė stovėjo kaip suparalyžuotas, praradęs valią ir nuovoką. Tai neįmanoma, kaip ji galėjo čia atsirasti, smilktelėjo mintis, ką ji čia veikia...
  - Aš atėjau tavęs... aš tavęs taip ilgai laukiau... - jos balsas visiškoje tyloje nuskambėjo taip, lyg kas būtų pabėręs saują stiklo karoliukų.
  Mikė krūptelėjo. Ji tai pastebėjo, šypsena jos veide tapo dar platesnė ir ji žengė dar arčiau. Mikė stovėjo kaip sukaustytas ir stebėjo, kaip ji pakelia savo grakščią letenėlę ir tiesia link jo. Siūbuojančioje lempos šviesoje jos akys atrodė nebe rudos, o kažkokios... kažkokios... Geltonos? Su juodais pailgais rėžiais vietoj vyzdžių... TOS katės akys... Tuo metu, kai jos letenėlė priartėjo prie jo skruosto, tose akyse sublyksėjo pergalės kibirkštėlės ir dar kažkas. Kažkas godaus. Negero. Bedugnio. Matyt dėl to paties šešėlių žaismo mainėsi jos veido bruožai, skydo ir liejosi tarsi akvareliniai dažai užliejus ant jų vandens. Jos lūpos prasivėrė plėšriai šypsenai, ištardamos žodžius balsu, įgavusiu dar ryškesnį metalinį skambesį su lyg ir slopinamo iš gerklės gilumos besiveržiančio urzgimo atgarsiu:
  - T U  M A N O ...
  Jis pajuto jos prisilietimą prie savo skruosto lyg šalto vėjo dvelktelėjimą. Ir tada, tarsi kokia spyruoklė būtų nutrūkusi jo viduje, tarsi butu pabudęs iš slegiančio košmariško sapno, Mikė metėsi atgal, nusikratydamas sąstingio, atsitrenkė į sieną, atsistūmė nuo jos ir neatsigręždamas, slysdamas, klupdamas, dusdamas paknopstom išlėkė į didžiąją gatvę!!... ir sustojo, sunkiai kvėpuodamas, išplėtęs akis...??? Kas po velnių... kas atsitiko?? Kas tai buvo? Pro šalį pravažiavo mašina, praeidami šnekėjosi praeiviai, kažkur tolumoje grojo matyt kažkokios kalėdinės mugės muzika, kaukė vieniša  signalizacija. Viskas normalu. Viskas kaip turi būti. Kaip visada. Tai kodėl viso to jis negirdėjo gatvelėje vos už kelių metrų? Kokio velnio.....
  Mikė papurtė galvą, iškvėpė į orą dar vieną garų debesį ir pasuko namų link. Žinojo, kad taip lengvai nepamirš to, ką matė prieš porą akimirkų, žinojo, kad naktį negalės užsimerkti, nes bijos susapnuoti TĄ, kad ir kas ten buvo, žinojo, kad geriausia būtų sugrįžti ir įsitikinti, kad viskas tebuvo jo įsisiūbavusios vaizduotės vaisius, kad NIEKO toje gatvelėje nėra ir nebuvo, bet... Žinojo taip pat ir tai, kad jeigu pasukęs už kampo susidurtų su geltonų akių žvilgsniu - išprotėtų. Tuoj pat. Tą pačią akimirką.
  Todėl jis tik ėjo toliau, vis greitindamas žingsnį. Perštėjo skruostą. Šaltukas truputį prablaivė galvą ir jis pradėjo pamažu kreipti dėmesį į aplinką. Pastebėjo, kad praeiviai kažkaip keistai žiūri į jį, vieni stebėdamiesi, kiti užjausdami, dar kiti pasibaisėję... kas jiems darosi? Pamatęs veidrodinę vitriną, jis priėjo ir pasižiūrėjo į savo atvaizdą.
  Ant jo skruosto matėsi keturios gilios nagų žymės, nuo kurių buvo nuvinguriavusios keturios dabar jau sukrešėjusio ir pajuodusio kraujo srovelės.............................

  Saldžių sapnų..

  Kitą kartą jūsų laukia pasakojimas apie tai, kaip Mikė Pūkuotukas su Knysliuku vieną tamsią naktį kažkur apie vidurnaktį ėjo lobio ieškoti...

--------------------------------------------------
2001-03-07 00:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 53 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-12 11:59
ruda
:)nu fainai:)toks...neiprastas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-20 10:40
Verdi
:) Originalu, o ne banalu ir KA pabaiga ne ką geresnė už šitą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-03 20:51
Erškėčių paukštė
Jega. Pabaiga viska sustiprino.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-21 22:59
mmmm
Cha! Siaubiakas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-09 09:44
KA
KA
sunny: jei aš rašyčiau, tai būtų labiau išplėtota demono - katės tema - atsiradimas, elgesio motyvai, dėl ko medžiojo Mikę ir t.t.
Jeigu imt tai, ką parašei tu - pabaiga būtų, kad ir tokia: " Veidrodyje Mikė pamatė subjauroto veido meškiuką, kurio skruoste žiojėjo plėštinė pūvanti žaizda. Staiga Mikės kojos sulinko - iš vitrinos žvelgiančio padaro akyse, jis išvydo, pamažu įsiplieskiantį, viską ryjantį geltonąjį gaisrą..."
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-09 09:26
sunny: Aš būčiau tiesiog kitaip dėstęs visą apsakymą - labiau išplėtojęs katės - demono temą, sukūręs bent minimalią motyvaciją jo atsiradimui ir "užsisėdimui" ant Mikės. Bet taip būčiau parašęs aš. Jeigu naudotis tuo ką parašei tu, pabaiga būtų, kad ir tokia:" Žvilgtelėjęs į veidrodinę vitriną Mikė pamatė į jį žiūrintį subjauroto veido meškiuką - pusę, pastarojo, skruosto dengė pūvanti plėštinė žaizda. Staiga Mikės kojos sulinko - padaro akyse jis išvydo įsiplieskiantį geltonosios ugnies gaisrą..."
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-08 23:21
Kirvoboica
pabaiga - kaip tik paširpinti,.. man visai tiko...
;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-08 21:32
sminga
KA: o kaip tu pabaigtum?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-08 18:03
KA
KA
Taip neblogai prasideda ir taip lievai baigiasi.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-05-07 15:52
Kirvoboica
kietas pasakiukas, sunku būt ką panašaus išmąstyt. Pasiruošei?, dėmesio, "megstamiausinu"!
;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-04-04 12:09
sminga
gal ir banalu :) bet ir parašyta čia buvo tik šiaip, kvailiojant, be pretenzijų į kokią nors ypatingą meninę vertę..
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-29 13:21
Vytautas
:) banalu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-10-06 04:53
Maza viltis
Hm...liabai liabai glazu...fantastika...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-08-20 01:56
dainuojantis tramvajus
yee! liuxusinis seubekas ;) respect!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-07-17 00:20
ballsas
gražu :) o jeigu pamatytų originalo autorius?... xixixi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą