Baltuose namuose… Palatoje…

Man patinka mano naujas rūbas,
jis man pritinka,
lyg kostiumas rimtam direktoriui,
pagal profesiją...

Atrodo, būtų keista,
todėl pasaulis kvailas,
pamiršęs kaip gyventi,
to ir nesupranta.

Todėl aš atkeliavęs čia,
ilgai svajojęs apie baltą kambarį,
pilną vienatvės ir tuščia vienišumo
rašau jam laiškus tyliai...

Siunčiu juos pamirštu paštu,
ranka išsinėrusia iš marškinių,
kurios taip mėgstu,
ilgiau, nei žmogus renkasi gyvenimą,
rinktuosi tušinuku...

Manau gyvensiu čia iki legendinio,
nepakartojamojo H. H. Antrojo,
nustatytos ribos amželio,
nes tik tokią laikiną sutartį gavau...

Man šitame gyvenime nedaug tetrūko,
turėdamas kairę, aš troškau dešnės...
Kurią galų gale gavau,
ilgai derėjęsis už šitos pašiūrės nuomą.

Aš ją paliksiu kiek kitaip,
nei sąvają paliko,
supratęs savo klaidas,
senasis S...

nes aš namuose į rytus,
nuo prasmingiausio nulio
žiūriu kadien pro langą,
galvodamas koks baltas
ir koks raudonas aš esu...