Lynu

Aš tik tylėjau, kai į panages vinis man kalė
Ir klusni dėliojau pėdas, kai liepė eit lynu,
Pakibusiu virš nuolaužų bekraštės tuštumos.

Girdėjau vėją skrodžiant mano sąmonėj
Suskambusią melodiją - berods,
Noktiurną, kurio kadais klausiaus; drebėjo pirštai.

Karoliai perlų, akys stiklo.
Žadėjo jie lobius ir aukso vainikus –
Tik pereik iki galo, nenukritus.