Teoriją praktiškai

- Meistre Algimantai! – į duris nedrąsiai stukseno mažas ir įkyriai ploną garsą išgaunantis Siuzi kumštukas, kurį įsivaizduodamas vyras jautė krūtine kylantį pyktį. Ta boba jam jau baigė suknisti protą, lyg laisvę pajutęs šernas daržą. – Gerbiamasis meistre...
Meistras atsiduso, pažvelgė į rankinį laikrodį, tada į kalendorių, į kažkokį nereikšmingą grafiką, kuriame buvo raudonu ant balto pažymėtas kažkoks svarbus įvykis, gaižiai šyptelėjo ir nuėjo atverti durų.
- Meistre Algimantai! – nepaprastai nudžiugo Siuzi, papuošdama savo veidelį miela, bet gerokai kvaila šypsena, - tikiuosi, nesutrukdžiau jums? Norėčiau jums kai ką papasakoti!
Ji visados norėjo jam ką nors papasakoti nuo tos dienos, kai abu susitiko. Ir kiekvieną savaitę bent po kartelį ateidavo tą padaryti, nors iš tiesų jos pasakojimai tebuvo kvailas blondinės skundimasis savo nesėkmėmis.
- Aš turiu šiek tiek laiko, mano mieloji, - jis vėl žvilgtelėjo į laikrodį. – Ne, nenusivilkite palto, man gali prireikti išeiti netrukus, jeigu paskambins. O jeigu nepaskambins, tuomet skubėti pačiam. Žodžiu, mano sudėtingi reikalai... Tiek to, klausau jūsų.
- Pamenate tą pratimą, kurį man liepėte kartoti po šimtą kartų per dieną? – ji viena ranka pasikedeno baltas garbanas, o kita seksualiai trynė viršutinę savo kailinukų sagą, lyg norėdama ją prasegti ir parodyti kažką stulbinančio. – Aš kartoju jį jau tris savaites, bet man neišeina. Nežinau, gal kažką blogai darau, bet man neramu. Norėčiau patarimo.
Jis linktelėjo, įsiklausydamas į savo kraujo spaudimą. Nebūtų ji tokia daili, atlapotų duris antrą kartą ir pasiųstų į kur nors, bet dabar kažkaip nesmagu. Netgi prieš save – kad jį taip veikia dailūs veideliai bei baltos garbanėlės. O, kad tas balsas būtų bent kiek žemesnis, seksualiai duslesnis...
- Na, mano nurodymai buvo tikslūs, - pasirėmė kaktą dešiniąja ranka (geriau matė laikrodį). – Belieka patikrinti, ar jūs viską teisingai darote. Kokie buvo mano nurodymai? Nagi?
- Nusivalyti stalą. Padėti ant švaraus, tuščio stalo sidabrinį rutuliuką, atsisėsti taip, kad nė viena kūno dalimi neliesčiau stalo ir susikoncentruoti į rutuliuką, - mokyklinukės tonu vardino Siuzi. - Įsivaizduoti, kad iš manęs į jį sklinda jėga... o kokia tai jėga turėtų būti, meistre? Man ją įsivaizduoti kaip kumštį, ar kaip kažkokią elektrą?
- Energija, Siuzi. Energija. Galite įsivaizduoti kaip vandens srovę arba... elektrą, jeigu patinka. Tai nesvarbu. O toliau?
- Toliau, pripildžius rutuliuką įsivaizduojama energija, bandyti jį ritinėti stalu. Bet šioje vietoje man išeina šnipštas. Jis ritinėjasi tik tada, kai paspiriu stalo koją. Matyt, aš neturiu telekinezės galių...
Ji nutaisė pasigailėjimo vertą miną ir sušniurkštė nosimi. Lyg Merlyn Monro dirbtinai išryškintu charakteriu. Jai netiko. O gal JAM netiko, velnias čia dabar supaisys...
- Man atrodo, matau du trūkumus, - linktelėjo jis. – Vienas būtų tas, kad jūs, mieloji, vertinate savo energiją kaip „tariamą“, netikrą.  Tokius dalykus reikia vertinti labai rimtai. Antra – jeigu jūs pusę savo laiko svarstėte, kaip įsivaizduoti savo energiją, tai greičiausiai ir dėl to jums nesisekė. Viską reikia įvertinti iš anksto!
Jis ištiesė dešinę į spintą, prisimerkė ir baldas akimirksniu pakilo į orą.
Susižavėjusios Siuzi cypsėjimas kraujo spaudimą kilstelėjo keliomis atmosferomis.
Jo rankinis laikrodis staiga suskambėjo ir Algimantas vos „neišmetė“ spintos. Atsargiai nuleidęs ją į vietą, jis pribėgo prie rūbų kabyklos.
- Laikas eiti, kad ir kaip bebūtų gaila. Tie šmikiai man niekuomet laiku nepaskambina. Jeigu norite galite palaikyti man kompaniją iki stotelės. Čia netoli.
Siuzi džiaugsmingai linktelėjus, jis riktelėjo namų robotui, kad užrakintų duris ir jiedu išėjo į miesto šurmulį.

O išėjus į gatvę jį pasitinka besišypsantys veidai. Visi žino, kas toks Algimantas. Jis čia pakankamai žinomas, ypač kaimynų. Visi aplinkui gyvenantys pensininkai mintinai žino, kada didysis telekinezės meistras grįžta namo, kokią merginą parsivedė... Galvą galima guldyti – jie žino netgi tai, kas vėliau jo bute vyko. Sienos, kaip ir visados – ne itin storos.

- Kai aš pamatau jūsų darbus, man lyg sunkumą nuima, - dūsavo Siuzi šalia jo, - nes kai man ilgą laiką nesiseka, imu manyti, jog esu nieko verta. Kad tokie dalykai – vien vyrų dovana. Ar panašiai.
- Pernelyg savęs nenuvertinkite, - atsiliepinėjo jai mintyse paskendęs meistras. – Geriau kas rytą po kelis kartus pakartokite, jog galite – tai padės jūsų protui ir valiai.
- Galiu, - šyptelėjo Siuzi. – Aš galiu... O kur mes einame? Argi oro metro ne toje pusėje?
- Tegu, - numojo Algimantas, - aš visados einu į tolimesnę stotelę. Ten reisas iki mano šmikių trumpesnis.

Praeiviai, pažinę meistrą, šypsojosi ir linktelėdavo. Kai kurie net norėdavo paspausti ranką. Tokiu atveju Algimantas nutaisydavo miną, kuri sakyte sakė – „aš skubu, po velniais!“. Rankos dingdavo. O Siuzi tebeturseno šalia, savo menkomis smegenimis galvodama apie tik jai vienai iškylančias problemas. Kiek laiko ji priklauso Telekinetų Namams? Pusmetį? Kada gi ši višta pagaliau pasiduos ir nebekankins jo savo „meistrais Algimantais“...

- Meistre Algimantai, - linksmai sučiauška ji, - aš vis galvoju... o kodėl jūs, turėdamas tokias galias, neužsidedate kokio nors kostiumo ir nepatraukiate gerų darbų daryti? Žiūrėkite, per dieną nukrenta bent po vieną gravitomobilį. Sugenda pagalvė – bum! Kurie iššoko, tiems gerai, o jeigu keleiviai visi prisisegę buvo?..
Ją pertraukė tylus meistro juokas. Jis laiku susiturėjo nepradėjęs kvatotis visu balsu. Per plauką.
- Aš komiksų vaikystėje neskaičiau, mano mieloji, - šypsojosi jis, - neturiu tokios manijos siūdintis kvailus kostiumus ir švaistyti savo jėgas tam, kad kažkas ilgiau gyventų. Mūsų planetoje yra keturiolika milijardų nieko neveikiančių, tik ryjančių ir orą gadinančių „homo sapienzų“. Ir tik penki globaliniai gamtos parkai, kurie nuolatos vis mažėja, nepaisant visų dedamų pastangų juos išsaugoti. Manote, verta kovoti dėl žmonijos?
- Aš apie tai nepagalvojau, meistre... – apgailestavo mergina. – Be abejo, jūs teisus. Tačiau kam tada dar ugdyti tokias galias, jeigu jos niekam nereikalingos? Ar dar yra koks tikslas?
Jis nervingai žvilgtelėjo į laikrodį, į stotelę, kuri išniro iš žmonių miglos.  Iš tiesų, klausimas geras. Pernelyg geras, kaip blondinei. Algimantas linktelėjo jai ir stabtelėjo.
- Jūs irgi teisi, mano mieloji Siuzi. Tikslas...
Jis nervingai prikando lūpą.
Tada ištiesė ranką į daugiaaukštį pastatą, švytėjusį tarpe tarp dviejų didelių prekybos centrų.
- Štai koks gali būti tikslas, - sušvokštė pro sukąstus dantis, sugniauždamas kumštį.
Siuzi pažvelgė į tą pusę ir jos akys suapvalėjo.
Pastatas sutrupėjo ties pusiauju, lyg sugniaužtas milžino rankos. Tada jis visas suskeldėjo, suaižėjo ir ėmė smukti, sukeldamas kalną dulkių.
Augant žmonių šurmuliui, jis čiupo merginą už rankos.
- Eime! Greičiau, kol nepastebėjo! Turime dingti iš čia. Antraip kas nors gali įtarti...
- Bet... b... bet... – mikčiojo ji, tempiama už rankos, - meistre Al...
Jiedu pasiekė stotelę ir įlipo į patį pirmą pasitaikiusį oro metro.

---

Algimantas sėdėjo savo mėgiamiausiame krėsle ir patenkintas žiūrėjo į milžinišką akvariumą, kuriame tingiai plaukiojo nuostabiausių spalvų žuvys – droidės. Jų nereikėjo šerti, tam vandenyje buvo palaikoma atitinkama įtampa.
Siuzi savo vaidmenį atliko kuo puikiausiai. Vakar ji buvo tokia sužavėta meistro pasirodymo, kad neprieštaravo net vežama į jo antrą butą, kurį jis buvo pavertęs „slaptu konspiraciniu štabu“, nors ten iš tiesų buvo pats paprasčiausias butas, nukabinėtas pasaulio žemėlapiais. Jiedu ten pasidulkino lyg laukiniai – tiesiai ant kilimo, dėl bendro slapto reikalo. Ji vis dar buvo apimta savotiško transo. Vėliau jis išlydėjo ją, jausdamas dvigubą pergalę ir malonumą.

Netgi jo „šmikiai“ pasidarbavo stulbinamai tiksliai. Pastatas buvo iš anksto nupirktas, visi leidimai griauti suderinti su valdžia. Visos laikančios konstrukcijos užminuotos, pastatas apsuptas gravitacinėmis pagalvėmis, kad nesukeltų kam nors žalos. Ir laikas suderintas sekundės tikslumu.  Ponia Julija, Siuzi kaimynė, įkalbėta nueiti pas blondinę ir įkišti jai mintį, jog merginai būtina pasimatyti su meistru. Ji netgi žino, kada meistras būna laisvas.
O spintos triukas viso labo ir tebuvo spintos triukas – mažytis mechanizmas, kilstelintis daiktą, vos tik optika užfiksuodavo šeimininko atitinkamą mostą ranka. Kartais tas kvailas daiktas apsirikdavo ir spintą kilstelėdavo šiaip sau. Gerai, kad tuo metu nebūdavo liudininkų...
Tiesą sakant, gerai, kad jo visi pasekėjai buvo pakankamai buki ir iki šiol nesusiprato, jog jų meistras kelia į orą tik tuos daiktus, kurie stovi palei sienas. Kad nesimatytų gravitacinių pagalvių. Jos tokios gremėzdiškos...

Dabar Siuzi, kurios liežuvis nesugeba išlaikyti paslapčių, jo naują žygdarbį praneš visiems, kam reikia. Šnabždesiai nuvilnys miesto tam tikrais sluoksniais, priviliodami visus, kurie mėgsta būti galingųjų pašonėje. Jis taps legenda, po velnių. Siuzi bus jo laipteliai. Ji ir jos palaidas liežu...

Beldimas į duris išbudino meistrą iš apmąstymų. Jis pažvelgė į apsaugos monitorių. Jame spindėjo angeliškas Siuzi veidelis.
Jeigu ji nori vakarykščio malonumo pakartojimo, kodėl gi ne?
Apsidžiaugęs Algimantas nuėjo atidaryti durų, net nesusimąstydamas, kodėl jo mokinė šį kartą nebešaukia jo cypiančiu balseliu.
- Meistre, - atsiduso Siuzi, nusišypsodama jam ryškiai įraudusiomis lūpomis, - jūs pats geriausias mokytojas visoje Visatoje!
Jis praleido ją į vidų, džiaugdamasis širdį glostančiais žodžiais, tačiau neišsiduodamas.
- Kodėl jūs tokia pablyškusi? – paklausė.
- Gal dėl susijaudinimo, - sukikeno ji, sukdamasi po kambarį, iškėlusi rankas į šalis. – Jūs man atvėrėte akis, dievaži. Vakar, kai sunaikinote tą pastatą, manyje tarsi užtvanka griuvo, o savyje iš tiesų pajutau – GALIU! Jeigu jūs galite, tai ir aš galiu! O, meistre!..
- Šaunu, kad jūs galite, - nusišypsojo Algimantas, nepastebėdamas, kaip už jo nugaros grindimis nusiridena teniso kamuoliukas, iki šiol ramiai gulėjęs krepšelyje, o į rozetę įkištas oro gaiviklis pamažu stengiasi ištrūkti ir nukristi ant grindų.
- Eime, - pakvietė Siuzi, atidarydama balkono duris, - aš jums parodysiu!
Ji išėjo pirma, o jam beliko nustebusiam sekti iš paskos, susikišus rankas į kišenes.
Mergina jo laukė, pasirėmusi į turėklus ir grožėdamasi žvaigždėmis.
- Man jūsų idėja apie keturiolikos milijardų homo sapiens populiacijos apsaugojimą nuo per didelio plėtimosi patiko, - pasakė Siuzi tyliu balsu. – Mes abu galime laisvai įtikinti visas vyriausybes imtis įvedinėti gimstamumo kontrolę. O jeigu ne...
Ji ištiesė ranką į kiemą ir šiukšlių konteineris pakilo į orą. Kai susilygino sulig balkonu, ji sugniaužė kuštelį. Metalas žvangėdamas susilankstė į rutulį, tačiau Siuzi dar labiau pasistengė – metalo atomai susigrūdo arčiau vienas kito, suformuodami daug tankesnio ir kietesnio elemento gardelę. Rutulys virto nepaprastai sunkiu, vos centimetro skersmens rutuliuku. Paleistas kristi, jis išmušė kiemo asfalte mažą skylę.
- Štai kaip mes juos įtikinsime, - nusišypsojo Siuzi Algimatui.
Šis stovėjo lyg stabo ištiktas, jausdamas, kaip viduje apsiverčia viduriai.
Kur ta jo užtvanka, kuri dabar turėtų sugriūti?..
- Siuzi, - pasakė jis, tvardydamas isteriškas gaidas balse, - išprotėjote? Mano kaimynai mane stebi, kai tik netingi. Jūs atkreipsite dėmesį! Marš į vidų!
Ji susigūžė, kaltai šypsodamasi. Tada šmurkštelėjo vidun, kur susiraitė ant jo lovos.

Vėl seksas, vėl žvėriški pasikandžiojimai, pariaumojimai ir viską nugalintis orgazmas. Po to, kai jiedu dar pasikalbėjo apie „įtikinėjimo strategijas“, jis išlydėjo ją namo.

Kai tik pasijuto beesąs vienui vienas, skubiai užrakino duris, įjungė visas apsaugos sistemas, nukraustė stalą ir iš krepšio išsirinko patį lengviausią teniso kamuoliuką. Nenaudėlis niekaip nenorėjo stabiliai stovėti centre, vis stengėsi nuriedėti į kažkurią pusę. Teko paremti popieriaus skiautele.
Algimantas atsisėdo prie stalo. Prisiminė neprigesinęs šviesos. Besiekiant ranka jungiklio, į orą pakilo spinta. Keikdamasis suspardė kvailą įrenginį, sugadindamas jį amžiams. Prigesino šviesą ir vėl įsitaisė ant kėdės. Norėjosi į tualetą, tačiau pasistengė nekreipti dėmesio.
Susikoncentravo į teniso kamuoliuką, pildydamas jį savo energija.

Įdomu, kokia tai turėtų būti energija – kaip elektra, ar kaip...?
Piktai suurzgė, vydamas blondinės mintis šalin.
„Užpildęs“ kamuoliuką, pabandė jį pajudinti. Po to dar kartą ir dar. Po to dar.

O gal patupėjus tualete naujokams visgi sekasi geriau?..
- Eik na!.. – urgztelėjo pats sau, jausdamas, kad šiandien ne jo diena. Jam reikia nusiraminti. Vadinasi – prisigerti.

Gal paspirti stalo koją?...