Geriausias mikrofonas pasaulyje

Kartą, seniai seniai, gal prieš kokias tris minutėles, gyveno labai senas Rutulinis dezodorantas Kostas. O Jis buvo ne paprastas, o moteriškas. Taigi, žinot, kad dezodorantai būna arba vyriški, arba moteriški, na, gal ir vaikiški. Tai va, jis buvo būtent moteriškas dezodorantas. Ir žinot, jo gyvenimas nebuvo pažastim ir prakaitu klotas. Jis buvo naudojamas kaip mikrofonas. Kostui labai rūpėjo, kodėl jo nenaudojo „tiems reikaliukams“. Taigi jis sumanė eiti į vonios kambarį ir paklausti išmintingosios Kempinės Novaidės, kodėl taip yra.
Kelias nebuvo lengvas, kaip pažasties plaukas. Pirmas kelią jam pastojo Blakstienų tušas Traidenis.
– Kur trauki, svetimšali? – piktai paklausė Traidenis.
– Į vonią. Pas išmintingąją Kempinę Novaidę, – švelniai atsakė Kostas.
– Žinai, aš su Novaide sutariu. Ir net labai gerai, ir žinau, kad ji nepriima jokių nenaudojamų Rutulinių dezodorantų.
– Vis vien savo laimę reikia išbandyti. Beje, kokios tu spalvos, ar tik ne žydras? – norėdamas paerzinti Traidenį paklausė Kostas.
Nusisukęs jis drąsiu žingsniu patraukė link staktos. O ten dulkių mašina rieda, trata, kaip toj dainoj „mergiotės, išdykę ir geros“, užtraukęs šią dainą jau norėjo eiti per gatvę tik... staiga jį partrenkė mašina „Dulki5222“.
Kostas atsibudo ligoninėje. Šalia jo sėdėjo kažkokia mergina. Tikriausiai gydytoja.
– Džiaukis, kad likai gyvas, – tarė nepažįstamoji.
– Aha, džiaugiuos. O kas jūs tokia? Ir kur aš esu?
– Tu esi vonios kambario ligoninėje. Na, o aš Kempinė Novaidė. O jūs, pilieti, kas toks?
– Vadinasi, savo tikslą pasiekiau! Aš Rutulinis dezodorantas Kostas. Džiaugiuosi, kad jus sutikau. Girdėjau, kad jūs išmintingiausioji visame name?
– Na, visko kalbama. Na, ko tau reikia?
– Norėčiau paklausti, kodėl merginos mane naudoja ne pažastims kvėpinti, o kaip mikrofoną?
– Apsisuk, pažiūrėsiu, – rimtai pasakė Novaidė. – Taip, dabar viskas aišku. Tavo galiojimo laikas baigęsis.
– O, ar tai blogai?
– Na, negerai, jei tu nori būti naudojamas. Supranti, kiekvieni daiktai, net žmonės, turi savo galiojimo laiką. Daiktai – sugenda, jų nebegalima naudoti, o žmonės – miršta. Tada daiktai – išmetami, o žmonės – palaidojami. Supratai?
– Aha, – apšalęs tarė Kostas. – Vadinasi, ne veltui tave vadina išmintingiausia name. Ir supratau, kad turiu džiaugtis, jog manęs neišmetė.
Tada Kostas lyg išgėręs „RedBul‘io“, pakilo ir nuskrido į savo kambarį. Skrisdamas matė staktą su dulkių mašinomis ir Blakstienų tušą Traidenį, puikuojantis prieš visus. Nutūpęs į savo vietą tyliai tarė:
– Būsiu pats geriausias mikrofonas pasaulyje!