Protėju

Paklaikusiom akim, širdim išplėšta
mane regėsi, nežinau kodėl
Dar šiek tiek gyvent norėsis
iš pavydo, be prasmės, gyviems
Spoksoti į dangaus mėlynę,
šliaužioti tarp daržo lysvių
kaip šliūžui pavėsynės
rasoj palikti pėdsakus iki kitos
kitos rasos, koks laikinas, prismiges
Daug kart žiūrėti į tave, iš ten
iš viršaus iš nebūties
Sakiau, kad vėjas plaukus tau kedens
žuvėdra klyksiu iš ne vilties
Paskęsti pelkėje, pasmirdusioj varlėm
supuvusiom, išsprogusiom akim
Kad nematyt daugiau, nejaust
užmigt su tą mintim
Neleisiu aš savęs pagaut
protėsiu, ištrinsiu atmintį,
bylas ir failus kuriuos kaupiau
išmesiu dėžę, kad ją surinkti negalėtu niekas
Kruvinais nagais draskiau, daužiau
kaip koks pamišėlis, mintyse.
Štai kas palieka iš butybės
iš dievo tvarinio  dangaus
kada širdis tau atvira iki beribės
kas lieka sieloj iš žmogaus?
Palieka niekas
O jausme koks galingas
gali nušluoti viską
kas gyva kas sutverta
O moterie tu kūrini didingas
negi tu griauti, nešti skausmą, tiek tik vertas
Esi tu kvapas pievų nušienautų,
sodų prinokusių rudens,
nendrynų šlamesys, bangų puta,
versmė pilna skaidraus vandens
Tik gert, įkvėpt tave giliai
pajaust, išgirsk  tik pasakyk širdingai
tik neišgasdink juk žinai
kaip mylint padaryt laimingą