Aitrus praradimų skonis

Einu siauru, dulkėtu kaimo keliu. Mano sunkią galvą gobia juodas gobtuvas, nusvirusios rankos ir nutysęs, žeme besivelkantis, ilgas, pačios numindžiotas atbruzgijęs sijonas, išduoda viduje vyraujančią tuštumą. Besiritančios skausmo ašaros, kurios rieda, tarsi, maratono dalyviai pradedantys startą, jos lekia nuo manęs, nuo tuštumos, kuri kaip maras baigia išplisti ir įsiskverbti į kiekvieną mano kūno ląstelę. Jos bėga, juodi skausmo upeliai, išsinešdami paskutinius jausmų likučius. Skaudu galvoti ir dar skaudžiau suprasti, kad tavęs nebėra, jaučiuosi taip, tarsi, Modilijanio paveiksle Žanos akiduobėse vėl liktų gyli tuštuma.
      Einu, dangus nusidažo kraujo raudonumo spalva. Ir mintys pamažu susilieja su tyliu medžių ošimu. Žvelgiu į dangų ir staiga mane užplūsta prisiminimai: gražūs, šilti, kuriuose daug šviesos ir šilumos. Susimąstau, kokie mes, žmonės, esam egoistai trokštantis naudos tik sau, nes praradę artimą- galvojame tik apie save, apie savo jausmus ir visiškai nesusimąstome apie jį, žmogų, kurį branginame. O gal mes taip stipriai jo ir nemylime, kaip esame maną, kad net nepažvelgę iš pozityvios pusės pradedame teigti, kaip yra blogai. O juk ten, kur  jis atsiduria palikęs šį tuščią, kupiną neapykantos ir pagiežos pasaulį, ir kūną, slegiantį, nerangų, kūną, kuriame sieliai yra apkarpomi sparnai, ir ji įstumiama į mažą, pilką narvelį su plieninėmis grotomis. Juk jam, išsilaisvinusiam, bus grąžinami sparnai ir jis pereis į kitą, nepažintą, nepaisantį nei laiko, nei erdvės, pasaulį.
      Einu toliau, ir nešančios kojos, persismelkusį tuštumos kūną, veda nežinomu keliu, kol galiausiai, mano vidus patiria lengvą elektros šoką, ir aš staiga sustoju. Įvyksta neregėtai keistas perversmas, nes kažkas, suvirpėjęs mano viduje, trokšta bėgti, skuosti prie raudonuojančio stebuklo, kuris švyti tarp dviejų, ilgų, neišvaizdžių strypų. Ir jo spindesį paaštrina mirguliuojanti vakaro žara. Tačiau šį karta kojos lyg įbestos nejuda iš vietos. Suprantu, taip yra todėl, kad aš bijau, bijau prarasti šią akimirką, nes tas, žydintis stebuklas- per daug trapus, kad aš, nerangus ir apgailėtinas žmogysta, galėčiau artintis. prie jo. Mano akys nenumaldomai fiksuoja šią akimirką, tik staiga, ilgais geležiniais strypais atidunda baisus monstras, kuris ūžia, tarsi, įspėdamas apie artėjančią nelaimę. Deja, nuostabaus grožio svajonė dingsta mano akyse... Aš  stoviu, stoviu kaip ir stovėjusi tik mano išdžiuvusiose lūpose sušnara žodžiai: drąsi, trapi, bet drąsi- aguona, žydinti tarp traukinio bėgių.
      Visas yra laikina, tačiau kiekviena patirta akimirka mums suteikia įvairių jausmų, kurie papildo mus, praplečia mūsų racioną ir brandina mūsų sielą. Tad reikia džiaugtis tuo, ką turime dabar, nes nežinome, kada viskas liks tik dulksi prisiminimai.