Apie laimę

Nėra kelio į laimę. Laimė yra kelias. Kaikuriems laimė įprastas dalykas ir lengvai pasiekiamas, bet, deja ne visiems .. Ir dabar, kai žiūriu pro langą, kaip sninga, kaip žaidžia laimingi vaikai aš suprantu tą tikrąją laimę.. Ji ne materiali, Ji niekada nesakys tu turtingas ar ne, Ji ateina pas visus kurie Jos nusipelnė.. Ir kai žiūriu į jį- tą niekuo nekaltą vaiką, likimo nuskriaustą vaiką, man kartais norisi taip verkti.. Taip aš esu mačiusi laimingus žmonės, bet niekada nesuprasiu kas ta laimė.. Bet turiu tokia istoriją, pasakojimą.. Taigi.. Viskas atrodo puiku. Aš įžengiau į šį pasaulį be jokių komplikacijų.. Savo mamai aš buvau trečiasis vaikas, o mano mama buvo iš šešių vaikų šeimos, visi mylėjo mane, džiaugėsi manimi, ir sužinojom puikią naujieną mano teta, krikšto kūma laukiasi. Visi laukė vaikelio, tik mano mamai buvo labai bloga nuojauta, ir ji sakė kad tai tikrai klaida, bet nepaisant to, ji laukė savo sūnėno. Viskas ėjosi gerai.. Mano teta susituokė su savo mylimu vaikelio tėvu, atšventė vestuves labai linksmai.. Ir štai kartą įvyko komplikacija.. Kartą atvažiavusi mano mamos draugė pamatė mano tetą ir skubiai liepė važiuoti pas daktarą.. O ten jau sužinojome kad mano tetai yra –  toksikozė .. Ir reikėjo skubiai sukelti nėštumą nors dar tebuvo 8mėn. Nes dėl toksikozės vaikelis nebesivystė.. Kai jis gimė visi suprato kas įvyko ir koksai laukia vaikelio likimas.. Visi matė, kad tiesiog jis nepilnai išsivystęs.. Ir kol kiti tėvai džiaugdavosi kol jų vaikas žaidžia, juokiasi, leidžia kokius tai garsus-  Mano teta savo vaiką kurį pavadino – Jauniumi, mokė laikyti galvelę, mokė elementariausių dalykų, kurie nebuvo išsivystę.. Vežė į masažus darė viską, kad palengvinti jo kančias ateityje, kad jis galėtų vaikščioti.. Kiti jau kalbėjo- Jis ne, Kiti jau vaikščiojo – jis ne.. Jis augo su tėvais, ir aišku kol kartą mano tetą paliko jos vyras, matyt išsigandęs per didelės atsakomybės.. Jie liko vieni. Mano teta viena, su nesveiku vaikeliu. Jie liko Vieni šiame negailestingame pasaulyje.. Ir aš kartais tiesiog nesuprantu kaip ji tai ištvėrė, ir labai gerbiu ją, kad to bejėgio vaikelio nepaliko vieno, nepaliko kokiose vaikų namuose, kaip kiti tėvai.. Nors ji irgi nei dirbo kur nieko, nes vyras juos paliko kaip stovi.. Jiems buvo sunku.. Jie dažnai leisdavo laiką pas mus.. Aš viena iš pirmųjų supratau ko jis nori, ką kalba.. Nes deja jam irgi nebuvo suteikta dovana kalbėti taip kaip mums, jis kalba neaiškiai, neištaria vardų visų, neištaria raidžių kai kurių.. Taip pat jis nerašo, tiesiog jo rankos jo pirštai nemoka taip kaip mes rašom.. Piešia jis kaip 3m, vaikas.. Labai sunku yra gyventi su juo.. Taip pat jis yra nerangus.. Daro daug ką blogai.. Bet jis dėl to nekaltas, tai tikrai ne jo kaltė.. Buvau su juo nuo vaikystės.. Ir iki šiol jis mano vardo neištaria, jam per sunku, ir aš tą suprantu.. Ir labai gailiuosi kai jį vaikystėje skriausdavau, bet tada aš nelabai supratau kodėl jis ne toks kaip visi? Kodėl jis taip elgiasi ar panašiai.. Ir dabar kai žiūriu į jį man kaupiasi ašaros.. Žiūriu kaip jis ilgesingai žiūri į lauką, kaip viską stebi.. Jis daugiausiai laiko praleidžia prie lango, stebi viską. Jam įdomu žiūrėti į tolį, į neaprėpiamą šviesą.. Ir kai jo mama išvažiuodavo, palikdavo jį trumpam tų akimirkų aš nepamišiu.. Jis verkdavo. Labai verkdavo.. Nenorėjo niekada būti vienas, nors prie jo ir būdavo kiti žmonės, bet jam reikėdavo mamos.. Jis visas tas minutes, valandas jos pralaukdavo prie lango.. tiesiog stebėdavo. Ir kai išgirsdavo mašinos variklį, jis iškart apsidžiaugdavo, nubėgdavo laiptais žemyn prie durų ir šaukdavo: mama. Būdavo labai liūdna, nes jo džiaugsmas būdavo toks tikras, toks tyras.. Jis labai mylėdavo aplinkinius, kaip ir dabar myli. Kaip jis apsikabina, kaip sveikinasi.. Savo močiutę jis apkabindavo, ir pabučiuodavo.. Jį aišku vaikystėje irgi mylėjo, bet ne tiek kiek paprastą vaiką, kiti nuo jo truputį atokiau buvo.. Jį laikė tiesiog nuskriaustu vaiku.. Ir manau, kad dabar tas pasireiškia, kad vaikystėje jam trūko daugiau meilės ir dėmesio.. Nes dabar jis darosi agresyvus, tapo uždaresnis.. Būna geriau vienas, nors seniau to pakęsti negalėjo..  Manau jis išmoko žiauraus gyvenimo.. Jis aišku eina į specialią mokyklą. Į jį žiūri kitaip žmonės.. Juk matosi, kad jis ne kaip visi, bet jis to tikrai nesupranta.. Jis gyvena savo gyvenimą, nedaug laimės teikiantį gyvenimą.. Sunku man matyti tokius vaikus, sunku suprasti kaip jie jaučiasi, gaila man jų labai.. Ir kai matau Jaunių jam nieko nebesakau: - Nedaryk taip ar anaip. Nes tiesiog kartai žodžiai užstringa gerklėj. Man patinka jį stebėti. Stebėti kaip jam viskas įdomu, kaip jis tyrinėja bet kokį garsą, bet kokį padarą, kur galbūt net nesupranta kas tai..