Gerasis riteris ir jo mylimoji

Dar tais laikais, kai šioj šaly
Arturas viešpatavo,
Su riterių pulku pily
Jisai linksmai puotavo.

Smarkus, augesnis už kitus
Ten buvo jaunas vyras,
Karaliaus riteris narsus,
Pamilęs damą tyrą.

Bet ji, tyli ir nemeili,
Akis į šalį gręžė.
Tada jis išplaukė toli,
Palikęs damą gražią.

Ten vienas jis dejavo vis,
O ji sau rovė plaukus,
Ir graudžiai verkė per naktis,
O jis mirties telaukė.

Taip jo širdy kančia karti
Ir neviltis vien sirpo,
Stiprėjo graužatis aitri,
O kūno jėgos tirpo.

Bet vėl namus, draugus linksmus
Ir vyną prisiminęs,
Sugrįžo ir skausmus visus
Taurėj tuoj paskandino.

Kai tai matau, aš taip mąstau, -
Tikėk-nenusivilsi, -
Jei džinas pilvą šildys tau,
Iš sielvarto nemirsi.