Pavasariais kvepia

nemiga -
ji užmerktom akim
kankina

taip nenoriu
nenoriu nenoriu
praleist
momento kuomet
delnų gijom
pereina -

atskiriu rankas
ketindama ploti - 
naktį spektaklis buvo
nepervertinamas

labiausiai į gyvenimo
lyg pretenzinga stiklo
šu
kė
įsirėžė

nakty mes senstam


mačiau, kaip pabudęs, 
už debesies, kur susitikom,
sudėjo delnus maldai