Meta mor ..-. --- --.. .

Pagal Saulę tai buvo Šimtas Antrieji
Berods paskutiniai
Sužeistasparnių genties išgiedotieji metai
Sniegijos dar pievos ir dangūs
Ateinant pavasariams į griovelius
Kiauradvasių kauliukų dūdelėms

Vis jautės, kaip miestas
Atiduoda visus juos:
Nuo mažiausio iki galingiausio –
Žaliaplaukius, ir ypač tuos,
Aukso Žvilgsniu.

Dar jie degdavo laužus dugnuos –
Išsklaidydavo miglą
Išsijodavo smėlį po grūdą
Užsimerkdavo širdis.
Nežiūrėdavo vėjui į veidus
Kaip žiūri

---

Ji įskausdavo.
Prasidėdavo gijom ant delno
Ant riešų išsiplėsdavo
Vydavos apie liežuvius
Imdavo
Visą mane. Visą stiprų sūrumą
Į akių raineles įrakindavo kūnus
Ir balsus kai bevardžiu pirštu
Prisiliesdavau akmenis

Lūždavo
Nugaros bangai.

.. .-.  --. .- .-.. .. .- ..- ... .. .- ..

Švelniai perregimais kriauklių danteliais
Jie kalendavo:
Moteris, virtusi jūra,
Suvyniodama visus savo siūlus -
Vien upes, raizgalijas
Visą dangų kaip veidrodį
Paviršiniuos kvartaluos odos
Išsiūbuodavo sielas mums

Nebegimti.


Vaidelenimas.
Grynas melsvumas man išmelstas
Ir apyrankės.

Ramu man,
Klumpakoji gintarine širdele
Ra mu ma n