Paskutinis vėjo gūsis

Kažkas šmėkštelėjo pagiryje. Tai buvo mergina, bėganti nuo trijų vilkų. Jos juodi plaukai plevėsavo vėjyje, kartais prigriebdami lapelius nuo krūmų. Bėgančiosios veidas buvo be galo liūdnas ir pilnas skausmo. Kiekvienas judesys reikalavo iš jos daugiau jėgų, nei sugeba išgauti žmogus. Tačiau ji bėgo.
Šnabždesiai, kaip ratilai vandenyje, sklido mišku. Niekas nenorėjo, kad žmogus įžengtų į jų valdas prašydamas pagalbos, juolab, kai tą žmogų sekė klanų vadai. Staiga miškas nuščiuvo. Vilko staugimas atneštas galingo vėjo gūsio parklupdė merginą. Plaukai užkrito ant jos balto veido paslėpdami akis. Galingas, rudakailis vilkas apėjo ją ratu ir atsistojo priešais. Dangus buvo bežvaigždis, tarsi norėdamas pabrėžti, kad žmonių dukra čia nelaukiama.
- Kalbėk, - tarė vilkas romiu ir liūliuojančiu balsu.
Atsakymas užstrigo bėgusiosios gerklėje, bandydamas prasisprausti tarp atodūsių. Visas skausmas ir nuovargis susikoncentravo Dianos, pabėgėlės iš žmonių, akyse. Neištvėrus, ašaros ritosi smerkdamos savo bejėgę, bereikšmę ir žiaurią rūšį. Kodėl ji gimė žmogumi? Kodėl žmonės iš viso egzistuoja? Jie tik žudo ir skaudina. Ne tik kitus, bet ir saviškius. Tai kodėl dvasios leidžia jiems gimti? Rankos, buvę vienintelė atrama, suvirpėjo nuslysdamos žolės ir spyglių kilimu.
Diana buvo paskutinė savo genties palikuonė, ar bent jau tapo paskutiniąja po mūšio su dvasių kariais. Jie pasityčiodami pasmerkė ją klajoti ir kentėti, nes nei viena gentis nebūtų sutikusi priimti svetimų į savo būrį. Tokios buvo taisyklės jau daugiau nei tris tūkstančius metų.
- Kalbėk, - tokiu pat ramiu tonu pakartojo vilkas.
Mergina juto vėsų gamtos alsavimą, kurį skleidė jauna žolė. Nebebuvo jėgų kovoti, nebebuvo jėgų kvėpuoti, kadangi nebebuvo noro gyventi. Ji pajuto vėjo gūsį, to vėjo, kuris ją nuo vaikystės gaudė pievose, kuris žaidė su jos plaukais ar pabėgdavo su šalikėliu. Diana juto, kaip jos šiluma gėrėsi į žemę palikdama merginos kūną šaltą ir sustingusį.
Vėjas bandė pakelti ją, jis bandė suteikti jai vilties, bet buvo bejėgis. Diana pasidavė, todėl miškų ir pievų klajūnui beliko stebėti, kaip mergina užmerkė savo žalias, kadaise tokias laimingas akis.
Rudasis vilkas apsisuko ir nuėjo į tankumyną, vos tik pilkieji nakties žvėrys, taipogi vilkai apsupo merginą. Vienas pilkųjų vilkų švelniai perbraukė nosimi per žmonių dukros šoną.
- Jie taip ir toliau - žmonės visai išnyks, - suošė pušis.