Šešėlis

Jis nebuvo kaip mes, geresnis galvojau.
Išgerti nemėgo, dainavo, taip pat linksmai
kabino paneles gatvėje, jei mes buvom girti.
O jei buvome blaivūs, elgėsi subtiliai.

Visada jam pavykdavo prisitaikyti,
nesikišdavo į pokalbius nekviestas,
bet tylai išmušus pajuokaudavo,
arba susimąstyt priversdavo.

Visada aplankydavo, kai buvo sunku.
Nepamiršdavo gimtadienių ir balių,
bet mes pamiršdavome jojo, tačiau
nepykdavo jis, pasijuokdavo iš to.

O dabar jis kalėjime, nužudė.
Matyt kažką slėpė, neklausėme jo,
nerūpėjo pakankamai mums,
kas degė jo šiltoje širdį.

Jis buvo toks linksmas, mes manėm,
kad jam tikrai - viskas gerai.
Tik mums matyt buvo blogai...
Tokie naivūs mes buvom melagiai.

Vakar lankiau jį, toks nuvargęs
ir liūdnas atrodė, bet juokėsi daug.
Sakė metus jau jo niekas nelankė...
Ir tada man šovė į galvą kodėl?

Jis buvo tarsi šešėlis, keista be jo,
bet jeigu išnyksta - pamirštam...