Žalioji išpažintis

Tiek daug purvo ir tiek daug poezijos slypi tamsiame mano asmenyje. Sakau Jums, epizodinis esu žmogus, ir tuo gyvenu.
Mylios nuodėmių slypi nuo apgamo iki apgamo atstume esančiame  ant mano kūno. Amžinybė geismo slypi kiekvienoje nutylėtoje minutėje aplink mane. Kiekvienas mano žvilgsnis nusineša tris tūkstančius paslapčių ir penketą išdavysčių. Tiek daug MANęS mano paties žodžiuose, kad net koktu savĘs klausyti. Tiek daug meilės ir neapykantos vienam žmogui, nuo kurio pabėgti stengiuosi vos tik išmokau vaikščioti. Klaidinantys jausmų labirintai ir neapykantos katakombai senokai susiurbė mano godžias apmąstymo akimirkas ir palaidojo lediniame metro skersmens karste. Ir jokio čia gailesčio negali būti nes tai tik skatina nepadoriai gobšų savimeilės alkį. Sakysite, dar vienas kretinas. Dar vienas sielos ir žodžio ubagas karia save savo paties žodžiais. Ir tai sakydami, tikrai nesuklysite. Tik viena tokiame mudviejų santykyje palieka užkulisiuose, tai, jog tokie sociaopatai, kaip aš, kariami patiria gyvenimo šoką. Pajunta gyvenimo skonį, galbūt, netgi troškimą gyventi.

Ir galbūt tai jums atrodo juoda pilka ir visaip kitaip tamsiai ir neigiamai nutapytom spalvom. Bet kiekvienas Jūsų- jauni, seni, vos perkopę aštuoniolikto gimtadienio slenkstį, ar tie, kurie jau greit subręs ir pradės trokšti bei dusti savo paties brandos syvuose, negali manęs suprasti, žvelgdami per asmenines suvokimo prizmes. Nei viena Jūsų gitaros styga neskambės tiek pat man mielai, kaip skamba tekančios saulės spinduliai tampomi vėjo> Taip pat skamba ir mano paties kuriama jausmų muzika. Nei vienas Jūsų išsakytas sakinys nepapasakos man daugiau nei mano padėti trys taškai ant baltos drobulės. Pastarieji Jums galbūt nepasakys visai nieko.

Tiek daug žalios dedu i šiuos savo žodžius. Ir tik taip jie tampa mieli man, kad ir ką besakytų Jums. Jums, iš mano perspektyvos akliems ir kurtiems. Nei vieno Jūsų neprisileidžiu arti nes su Jum jaučiuosi pažeidžiamas. Nei vienas mano Žodis Jums sakomas nebus tiesa, kad ir kaip saldžiai Jums beskambėtų. Verčiau užsičiaupiu ir meluoju Jums visiems nebyliai nes tai, ką pažeriu žodžiais susminga i Jūsų sielą rūdijančiais vinimis.

Visada mylėjau savąjį groteską, tik niekada nemokėjau jo pateikti taip, kad jį pamilčiau Jūsų nereginčiomis akimis . Visada troškau pasinerti i savo begalinį kosmosą- i šauksmą, kuris sklinda nuo pat mano gimimo sekundes. Ir netgi čia neprivalau prieš Jus teisintis, bet for the record- neesu joks kosmonautas.

Kaip jau sakiau, tiek daug žalios mano žodžiuose, tiek daug žydėjimo ir pavasario tarpuose tarp jų.

Galu gale, tik aš vienas suprantu esminį šio žalio rašto tikslą. Todėl, kol dar sugebu rašau ir išsipasakoju toliau.

Žodžio myliu čia nereikia, nes jis tik sukarpo kiekvieną žodžių liniją kiekviename tiesos sprindyje minties audėkle. Noriu atgimti Jūsų švarioje sąmonėje, kaip feniksas. Noriu spjauti . šeip net nežinau kur, net nežinau i kurią pusę.

Nežinau, ką norėjo pasakyti Martynas, sakydamas „imkit mane ir skaitykit“, bet čia jo žodžiai man kuo puikiausiai pasitarnauja.

Mano akyse tiek daug tylos kai žiūriu i tave, kai išskiriu jus ir kai trokštu tavęs. mano mintyse tiek daug nuogumo, kai sakau tau tokį paprastą LABAS arba liečiu tavo dešinę ranką. Keisčiausia tai, kad tu esi skirtingi žmonės. keisčiausia ir tai, kad tave lydi tiek mano neapykanta, tiek tavo bukumas, tiek mano troškimas tave turėti. Ne taip, kaip turi paprastas neabejingas žmogus, bet tai, kaip turi Dievas.

taigi, prisišaukiau ir bažnyčios nemalonę. ir tikinčių ir religinių fanatikų dėmesį. Bet teks Jus nuvilti- mano Dievas kitoks. Ne mano brolio, ne mano pusbrolio, ne tų kurie man jį pardavinėja, bet mano paties . apie jį žinau tik vieną- jis žalias nuo pat begalybes iki užbaigtinumo. O to man užtenka, kad jį įtikėčiau.

tiek daug šarmo ir beprotystės begaliniame mano rašyme. tačiau tai pigiau nei iki tol išpirktos indulgencijos popierinėje širdyje.

kiek Jūsų supras mano išpažintį. nes ir Čia kalbu kodais, simboliais . laiko ir erdves raktai žinomi tik man ir tau, o juos iškoduoti gali tik abu raktus turintis .

kiek erotikos ir pasimėgavimo savimi slypi praeityje ir kiek mažai to beliko šią dieną. ir vis dėlto, ranka apčiuopiu laiką.

Nieko nekeisčiau net jeigu ir galėčiau. turėjau, praradau ir vėl turiu. Šiuo būties principu gyvena kiekviena siela šiame beprotystės plane. todėl ne išimtis ir maniške.