Nojaus žilas plaukas

Nojus sėdėjo kambario kampe, kurio neapšvietė šviesa sklindanti iš kvailoko, matyt, neskoningo šviestuvo. Jis stebėjo be galo jam svarbias dvi moteris. Jos, šiek tiek tolėliau, tame pačiame didžiajame kambaryje, buvo pasinėrusios į gilius apmąstymus. Na, jam taip atrodė. Dėl įsisiautėjusios ekonominės krizės damos grožio procedūras nusprendė atlikti namuose. Jaunesnioji, sėdinti ant odinio minkštasuolio, buvo viliojančios išvaizdos ir įmantrių veido bruožų, pasitelkusi į pagalbą dantų šepetėlį, dažė vyresniosios, sėdinčios tarpkojyje ant žemės, pražilusias plaukų šaknis. Nojus negalėjo patikėti, jog mama tokį atsakingą ir kruopštumo reikalaujantį darbą patikėjo išsiblaškiusiai svajoklei seseriai. Puikiai suprato, kad jam šis darbas kur kas labiau tinkamas. Tą žinojo ir moteris. Ir nesvarbu. Gal po kelių valandų, žvilgterėjus į veidrodį, jos nesuvokiamo žydrumo akys išsiplės ir kokį penketą kartų padidės iš nuostabos. Bet taip turėjo būti. Todėl dabar, ramia širdimi sėdėjo ant šildomų grindų, užmerktomis akimis prieš įjungtą televizoriaus ekraną ir pasinėrusi į savo pasaulį džiaugėsi visai maloniu galvos masažu.

Dukra, turinti neapsakomai lakią fantaziją, turbūt dabar gėrė kavą Monmartre. Nors ne. Klausėsi simfoninio orkestro Kongresų rūmuose. Iš jos švelniai papustų vyšnių raudonumo lūpų sklido švelni melodija, kuri užgožė ir Čekuoliaus monologą sklindantį iš ekrano.
Kaip jam būtų sunku be jų. Visada palaikė ir palaikys. Ir užtenka vien tik tų akių. Visi tokie skirtingi. Lyg ne vieno kraujo būtų. Tačiau pažvelgi į akis ir supranti – jie visi trys labai artimi, neišskiriami ir jei gerai įsiklausai, gali išgirsti kaip jų širdys plaka vienu ritmu. Truputėlis džiazo, bliuzo, o kartkartėmis ir Afrikos mušamieji pasigirsta.

Viena suteikė jam gyvybę, kita nuo pat mažumės globojo, visur kartu su savimi, atrodo dar toks nedidelis delniukas, o jis jau rūpestingai motiniškai spaudžia dar mažesnį. Gimtadienis koks – ir brolį jaunesnįjį tempias. Į kiemą, liftu pavažinėt ar saulėgrąžų pirkti su chebra - brolis iš paskos. Gražu, jog niekas nieko. Niekam netrukdė, visiem buvo gerai. Net jei jaunesnysis apsirgdavo ir nepasirodydavo šlapimu atsiduodančioje laiptinėje kartu su seserimi, visi pasigesdavo.  Kur Nojus?

Jei pažįstate nors vieną žmogų, kuriam vaikystė nėra pats nuostabiausias gyvenimo tarpsnis (išskyrus a. a. K. Donelaitį) prašau, supažindinkite mane su juo.

Nojus stebėjo užmerktas motinos akis. Meldė visų dievų, deivių ir žvaigždžių, kad jos atsimerktų. Tie ploni vokai, permatomi, išraižyti mėlynais siūleliais, privalo pakilti ir Tu turi išvysti tą akinamą žydrumą. Žinau, kad Tau nėra jau taip svarbu. Argi neesi matęs žydrų akių? Bet vienam tokiam tokių akių savininkui, sėdinčiam chaoso, lengvabūdiškumo ir keistų kvapų mišinio sklidiname trečiojo aukšto bute tai reiškė viską. Jei jie nebepakils – nebepakils ir jis nuo tos kedės ir niekada nebeišlys iš to tamsoje skęstančio kampo.

Viskas! Baigta!  Stryktelėjo mergina pasibaigus koncertui. Pliaukšt. Aplodismentai. Nojus skęsta žydroje jūroje kupinas nuoširdaus džiaugsmo ir nori kad tai nesibaigtų. Ne, nenoriu pakilti į paviršių... Bet motina nukreipia savąjį žvilgsnį į kitą pusę palikdama sustingusią sūnaus veido išraišką, kuri rėkte rėkia: aš laimingas.

Kažkur, tokiame butelyje, kuris gal visai užmirštas ir nereikalingas, trys poros nenusakomai žydrų akių juokėsi ir šoko skambant Ell‘ai Fitzgerald.

Ir jiems patinka viską jausti pirštų pagalvėlėmis. Gal todėl, visur kur tik eina, kur tik būną brauko pirštais ir per sienas, ir tvoras, ir medžius, ir žmones stengiasi pajusti. Tai tik dar vienas būdas kaip juos atpažinti. Jei nepavyktų pamatyti akių.