ŽiMK III: Uždanga

Kas buvo pergamente, pildosi
Prieš mano paraudusias akis
Prie Stikso upės velniai šildosi
Ateis, kai žvaigždės žemėn kris

Seni, su mirtim kauliukus ridenai
Bafometas laimi visada, kvaily!
Bastionas krito, degė miestai ir kaimai
Bet koks tau skirtumas, po moliu slėny

Skriptoriume, kur tu sėdėjai
Mendeso ožys puotauja
Šviesos dieve, nugalėjai!
Raudoni masonai tau tarnauja

Joju į rūką, skruostai ašaroti
Ir bastiono akmenis matau
Nebespės žaliai jie jau apsamanoti
Paskutinė, seni, pabaiga, žinau...