Panieka Tamsai

Apsimetėlė Tamsa
Man ne draugė,
Ji sakinius visus
Daugtaškiais baigia.
Ji niekina viską
Kas man brangu:
Meilė jai pavydas,
Artumas - nesaugu.
Jos mūza Vienatvė,
O Skausmas jai Dievas.
Ji ašaras geria
Ir Sielvartą šlovina.
Ji nuoskaudas renka,
Jomis tapo sienas.
Net klyskeliuos randa
Išvargintas sielas.
Aš niekinu TAMSĄ,
Jos iškreiptą veidą -
Ji gyvastį mano
Sustingdė į ledą.