krankliai

kai išskrenda paukščiai
vienas po kito kūną palieka
be pluksnų be stygų
molekulių sąryšiai trūksta
dingsta kadrai iš juostos
memento ir negali prisiminti
ar tabletę šiandieną išgėriau
nes skausmas ištirpęs
jau keletą amžių mano
čiulpuose glūdi

aplinkybės palieka po vieną
ir faktai netenka prasmės
sąnariai sujungiantys dieną
sutrupėjo kai laksčiau po
lietum po dangum sutelpa
maldos tikslūs dūžiai galvoj
nemiga nerimas konvulsiškai
praslenka pėdsakai likę po
baltųjų naktų taip viskas
netilptų į vieną stiklainį
kaip stiklainis netilptų į
laiko ratus iškvėpuotus
oriono diržan nesubėgs mano
atplaišos metraščių

paskutinįkart dar pažvelgiu
į veidą išraišką tylų chaosą
kad ateitų susitaikymas - ramiai
kaip ir būti turėtų - kai išskrenda
paukščiai iš kūno

supranti kad išskrido krankliai