stačiai ir be pavadinimo, vienok II

tyliai šneka šaligatviais paklydėliai vandenys
atsiplėšia druskos akmens ir su lapais
tau į plaukus įsipina mirštančios antys
gal du buteliai vyno tau gerklę sušlapins

jau gali ir spalvas prisisiūti prie vėliavos
baltesnius išsinuomoti rankų tvarsčius
tu matai kaip ant žirgo vakaras vėlinas
savo dienraščių guoly iki ryto išdžius

tu nedrąsiai smerki tuos kurie nesuprato
iš nuplikusių medžių pasiskolinus gėdos
nakčiai likus iš gailesčio jautei šitą kvapą
kurį skleidžia nuo kaulų atšokusios mėsos

tu pasikvietei draugą kai saulė nualpo
kol žaidėte šaškėm draugystė laimėjo
tau atrodo kartu jus nuverstumėt kalnus
jis išbėgo ir langas lietum apsiliejo

tyliai šneka šaligatviais bet vis apie orą
ir badą kol kąsnis gerklėj vėl užstrigo
pasiklydęs vanduo nuo stogu pasikorė
tu atvėrei duris ir tave -- apkabino