kūdikiai

norėčiau su jumis pasidalyti savo jausmais:) be jokios ironijos, be pamokymų ir panašių dalykų, tiesiog paprašysiu jūsų nuomonės.
važiuoju autobusu. dar dar dar, žinot siaubingai nuobodu, tuščias, sėdžiu, vos neužmiegu. savo pavargusias po bemiegės nakties akis įstatau į langą ir linguoju su senuku autobusu. o! - mintyse nusišypsau pamačius netoliese jauną mamyte su vėžimėliu. hmmm, koks nuostabus vaikutis, mažas mažas, rausvais žandukais įvilktas į rusvos ir raudonos spalvos drabužėlius- aiškiai bus mergytė, nedaugiau šešių mėnesių. miega kietai sučiaupta burnyte. miela mažiukė. tada akies kampu nužvelgiu mamą. pabalusi, švelnių, gražių bruožų, tvarkinga moteris, gražiai apsirengusi.
mažylė suspurda ir mama palinguoja į šonus vežimą.
vėl pakabinu akis į langą ir grožiuosi miesto pilkuma... ooooo- nusižiovauju vos neprarydama lango
- aaaa- vos neįsikandu į liežuvį išgirdusi kūdikio kriokimą.
kitaip ir nepavadinsi, stiprus, užkimęs, stenantis balsas. atrodytų nutvilko visą kūną tai išgirdus. gale autobuso pasigirsta paauglių juokas
- pažiūrėk, pažiūrėk, koks balsas, eina šikt koks balsas
- cho cho cho
- cha cha cha
bet ne tai galvoj spengia... ne paauglių juokas iš kūdikio, kuris negali savimi pasirūpinti ir pasakyti kas jam dabar atsitiko, kodėl jis taip verkia, bet tai- kaip mama pradėjo kratyti vėžimėlį. nerviškai, nors neatrodė iš jos veido, kad būtų susinervinus, periodiškai- pirmyn atgal grūsdama čiulptuką.
ir dar dabar stovi tas vaizdas kaip mama kratė savo dukrytę ir tas verkiantis nežmoniškai kudikis, nesu mama, bet tą verkiančia mergytę tiesiog norėjau išgriebti iš vežimėlio ir priglausti prie krūtinės.
ar ne kudikiams labiausiai reikia šilumos ir meilės? suprantu- išties dabar verčiau mokomės nemylėti, o viską daryti savo naudai, bet ar nebūtų didžiausia nauda- paimti cypiantį iš vienišumo, liūdnumo mažylį ir priglausti prie savęs, taip suteikdamas visų pirma sau palaimą, kad esu tas žmogus, kuris savo kūdikį geba nuraminti.
ir manau visi esame žmonės, kuriems tos meilės, rūpesčio ir šilumos, būtent kūdikystėje ir vaikystėje labiausiai reikia. ir tai nėra kažkoks senamadiškumas ar perdėtas jautrumas, žmogus formuoja save tik pagal gautos meilės kiekį.
Labai įdomu sužinoti Tavo poziciją;)