Labai nostalgiškas (2)

Pavasarį kai sužydės alyvos
Žiedai kai slyvų skleisis
Atbrisi per laukus basa
Nuo šlaito prie upelio nusileisi

Ten prie giliausios sietuvos
Su spiningu japonišku
Tavęs mielasis lauks
Su šypsena veide šėtoniška

Jis tau nei žodžio nesakys
Tik bris žvejodamas pakrante
Ir gūdžiai žiauriai nusijuoks
Kai sieksi įsikibt į ranką

Galvosi kad tai aplinkybės
Dėl to kad žuvys blogai kimba
Ir tu braidysi paskui jį
Nutaisius veidą rimtą

Tačiau ką jis galvoja-nesuprasi
Matyt labai į galvą ima
Nes rūko jis be paliovos
Antrą pakelį baigia „Primos“

Nedrįsi jam trukdyt ramybės
Nors bus labai sunku
Braidyt atsargiai keliant kojas
Ir laukti žodžių jo švelnių

O jis tylės tarsi užrištas
Į tave su ironija pažvelgs
Suoš gūdus ir paslaptingas miškas
Vėjas žvarbus kiaurai persmelks

Kas kart dažniau į laikrodį pažvelgsi
Jau alkana esi sušalus
Nutilusi liūdna tu lauksi
Kol susimazgiusį jis painios valą

Galvosi tu: ach meilė
Ko ji su manim nepridaro
Juk niekšas jis ir abejingas visiškai
O vis dėl to myliu be galo

Mėnuo kai pasirodys danguje
Ir ūkaus neramiai pelėdos
Tu grįši į namus viena
Paraudusi iš nuoskaudos ir gėdos