Laiptai

.  Vieną keltą praleidau, nes nenorėjau skubėti. Turėdamas dar valandą, pėdinau suplaktu pajūrio smėliu pietų pusėn, mėgaudamasis karts nuo karto veidą sušildančia saule. Miestą palikau apniukusį, o čia, virš vandenų, pūtė kiti vėjai, ir dangus jau buvo  pavasariškai šviesus.
    Paplūdimys tysojo apytuštis. Pasukau link medinių laiptų per kopas. Pakilęs jais  aukštėliau, prisėdau ant laiptelio galo pasižvalgyti po jūros platybes. Iš už nugaros pasigirdo balsai žmonių, užkopusių tais pačiais laiptais iš kitos pusės. Pro mane sėdintį nulipo vyriškis, mergina ir dar viena mergina. Apsidairę netrukus visi trys grįžo prie laiptų, ir, geresnės vietos neradę, įsitaisė keliolika pakopų žemiau. Vyriškis iš krepšio ištraukė termosą ir kažką pilstė į puodukus. Antroji mergina juodu iš apačios fotografavo. Mačiau, kad ir ašen patenku į objektyvą, tad užsimerkiau, kad nespoksočiau į juos iš nuotraukos. Trauktis neketinau, nes atsiradau čia pirmas. Sėdėjau užmerktomis akimis, girdėdamas jų juoką, bet nesuprasdamas žodžių, jūros šniokštimo gožiamų.
    Taip kiurksojau pakankamai ilgai, kad galėčiau garbingai pasitraukti. Tuomet atsistojau ir nesidairydamas palikau žemiau sėdinčią draugiją. Užlipęs viršun, sugalvojau pasukti į šoną ir kopų gūbriu pasiekti kitus laiptus.
    Kai už valandėlės stabtelėjau ir iš aukštai apsidairiau aplinkui, nei tos vietos, kur sėdėjau, nei žmonių nebemačiau. Vienoje pusėje plytėjo jūra, kitoje, čia pat po mano kojomis, – nerijos miškai. Žvilgsnis klydo vis tolyn žaliu viršūnių mezginiu. Ir aš pats, rodės, ant pušies, ne kopos stoviu. Buvau pačioje viršūnėje – ant ploniausių šakelių.