„Dalia“

Praskriejo šaltis per sielą,
Verkia šešėlis šalia.
O kaip būtų miela…
Kad grįžtų mūzos dalia.

Tylios nakties simfonija
skambėtų kraujo tėkmėj.
O siautulinga agonija,
Pranyktų žemės gelmėj.

Verksmo plunksna atgimtų,
Rašytų popieriaus lape.
O skausmo ranka laikytų,
Valdytų vienatvę joje.

Praskriejo ir jau nėra -
Nei šalčio, nei dalios.
Svarbiausia, kad tu greta,
Nereikia vienumos…