***

***
Nuo vakaro iki aušros gėrėm vyną raudoną. Siurbėm laimę. Mirtis buvo mūsų priešas, gyvenimas – draugas. Kas naktį vaikščiojom po žolę drėgną, mindėm tamsoje sugriuvusius karių antkapius. Rugpjūčio naktinis dangus varė iš proto, stingdė kraują. Skubėjom gyventi ir laikas atrodė greitesnis už tikrąjį. Kodėl dabar keikiam spalio lietų šaltą? Juk jis nekaltas, kaltas priešas...

***
Niekas nenorėjo mirti. Ji pati atėjo. Užmerkė sunkias akis, į amžinybę palydėjo. Tamsoj pametė. Šiukštu, niekas nė nebandė atsikelti, akių atmerkti nė nemanė. Mirties bijojo, o gal gyvenimo. Gal kas dar padėkot norėjo, bet ji nelaukė, skubėjo.

***
Dėl ko aš gailiuosi...

-Monika... – švelniai, tarsi paklausė šalimais sėdėjęs Povilas.
-Ką? – lyg su nuostaba paklausiau aš. Žiūrėjau kažkur tiesiai, į nieką. Apskritai apie nieką tuomet negalvojau. Jis buvo veidu atsisukęs į mane, o tai sukėlė kitokius jausmus.
-Nieko... - atsiduso jis. Dabar mes jau abu žiūrėjom į tolį.
Tądien žydėjo neužmirštuolės. Na jos ir dabar dar žydi, tačiau tuomet viskas atrodė kitaip, gražiau. Aš jam prasitariau, kad to jis neužmirštu.
Dievaži, o aš taip dabar gailiuosi.