Vokiška lėlytė

Mergaitė jau stovėjo lietuje, laukdama žalio autobuso.
Aplink buvo šalta ir nyku. Lijo. Ant šaligatvio plaukė vandens srovelės susijungdamos į vieną didelę upę, kurios estuarija buvo ties nutekamaja skyle. Pro šalį lėkė mašinos, pilnos nuo šilumos išplerusių žmonių, o mergaitė su lėle rankose vis dar laukė žalio autobuso.
Kažkada, kai mažylė dar buvo jaunesnė, o mamytė kalbėjosi su ja, šeimyna paaiškino, kad namo mergaitė grįš įsėdusi į žalią autobusą.
Bėgo minutės, valandos, bet atvažiavo tik daug raudonų ir mėlynų atobusų... Ir nė vieno žalio. Mergaitė šlapo nuo lietaus ir drebėjo nuo šalčio.
Pro ją praėjo daugybė žmonių, kurie įsėdo į geltonus troleibusus, mėlynus autobusus, baltus mikriukus... Bet nei vienas nepaklausė, ką naktį, lauke, stotelėje, veikia ši mažametė.
Mergytė vis labiau drebėjo, jos rudos akytės nerimąstingai dairėsi aplink, rankos gniaužė lėlytę. Geltonas jos paltukas buvo kiauriai permirkęs. Mergaitė jautė, kaip jos maikutė nuo dregmės prisilipina prie kūno. Tamsūs plaukučiai styrojo ant pečių, dengė veidą. Nuo stogelio ant jos lašėjo lietaus vanduo ir rudaakė jau pradėjo kalenti dantimis, tačiau tamsiaplaukė mergaitė nejudėjo iš vietos. Ji laukė žalio autobuso.
Nepaliaujamai bėgo minutės. Kraujagyslėse stingo kraujas, mergytei įkvėpti darėsi vis sunkiau, bet niekas, absoliūčiai niekas, nepriėjo prie jos ir nepaklausė, ką penkiametė su geltonu paltuku, naktį, veikia autobusų stotelėje.
Mergaitė gniaužė tamsiaplaukę vokišką lėlytę, didelėmis akimis ir maža nosyte.
Iš gatvių pasitraukė mašinos, troleibusai, mikroautobusai, dviračiai... Žmonių, kurie lauktų autobusų, vis mažėjo, bet lietus nesitraukė. Dideli šalti lašai birėjo ant mažo vaiko galvos.

Ryte žmonės rado mažą rudaakę vokišką lėlytę, gulinčia čia, ant šaligatvio, kuriuo plaukė upė, kurios estuarija buvo ties nutekamaja skyle. Jie pakėlė maža lėlytę ir padėjo ant suoliuko. Ji, kaip vaiduoklis, stebėjo autobusus. Tačiau, niekada, net ir tada, kai pasaulis atrodydavo žalias, ji nematė žalio autobuso.