„Nebyli muzika“

- Kodėl tyli?
- Palauk trukdai klausytis...
- Ko?
- Negirdi? Juk groja nereali simfonija.
- Kur?
- Matai ant pastato tirpstantį ledą? Kiekvienas nutirpęs gabalėlis išduoda žemą akordą. O kiek pastatų aplinkui... Matai vienišą, apmirusį, vidury gatvės stovinti medį? Jis kas minutę užtraukia skausmingą, bet nebylią dainą.
- Oho, girdžiu!
- Tai tik pradžia. Jauti kiekvieno praeivio kūno virpesį, skambesį sielos?
- Ne...
- Suteik sau ramybę, įsijausk, pažvelk į daugumą aplinkinių akių, argi nejauti to jausmų ansamblio apsupty?
Meilė, nusivylimas, laimė, apgaulė, pyktis, skausmas, vienatvė – tikra sumaištis, o melodija kokia...
Nepatikėsi, bet vyriausias ansamblio dirigentas – Emocijos.
- Mmm... Jaučiu.
- Žinai ką?
- Ką?
- Aš tau parodysiu kažką naktį, tik prašau nemiegok.
- Gerai, pasistengsiu.

Atėjo naktis, didysis miestas paskendo sapnų jūroje. Už lango nei garso nei kvapo, to rytinio triukšmo.

- Ej kelkis! Nemiegok!
- Baik! Ko nori?
- Dabar nesnausk, atsipalaidok ir klausykis to ko niekas nesiklauso.
- Betgi tylu...
- Būtent! Pajausk ją, tą tylą didesnę mėnulio pilnaties, solo kiekvienos žvaigždės, tolimos planetos bliuzo, pasiklausyk, atgal į sapną grįžti nė nebandyk! Toje tamsoje prasidės šokių liūtis, o simfonija toli skambės. Patikėk, tai ne sumaištis, tai gryna muzika nakties..
Dabar pasakyk tu man, ka po mūsų pokalbio jauti?
- Jaučiu... Gailėstį.
- Ką? Kodėl?
- Jaučiu gailėstį besibaigiančiai žiemai, nes jos melodija ilgam nutylės. Gailestį žmonėms, kurie nejaučia tos gilios aistros viduje ir neturi jai laiko. Medžiams, kurių dainos tokios nebylios, kad klausytis nėra kam. O didžiausią gailestį jaučiu nakčiai. Jos pasaulinis pasirodymas toks tobulas ir aistringas, bet visi miegodami paverčia ją į nebylią muziką...

(Colloquium secum (Pokalbis su savimi))