Už tai, kad laime spinduliuoju. Vienos laimingos šeimos istorija.

Gimiau pavasarį, gal dėl to ir gyvenimas maloniai šypsodamasis už rankos veda.

Tėvai auksiniai: turtelio užgyventa nedaug, bet visko namuose užteko, viskuo pasirūpinta buvo. Jauniausia šeimoje, meiliai visų pagranduke vadinama, augau su dviem broliais ir sesute. Berniokai muštis ir apsiginti išmokė, o sesutė (visą gyvenimą būsiu jai dėkinga už tai) priminė, kad visgi mergaite gimiau. Atpratino nuo vyriškų užsiėmimų, parodė kaip lūpytes padažyti reikia, kaip plaukučius klusniai surišti. Paauglystėje su sesute buvom pačios geriausios draugė. Ir dabar esam: tik paprašyk ir ji jau skambina į duris, visada pasiruošusi padėti.

Prisimenu, kartą sugebėjo mane įskaudinti kažkoks kvailas vaikinas. Gražiai už riestos nosytės vedžiojo, pasakėles sekė. Vis kartojo, kad karaliene būsiu, kad valdysiu jo turtus ir širdį. Tik atlygio nemenko pasiprašė:
- Padovanok man savo nekaltybę, - čiulbėjo tyliai į ausį vos sužydėjusiai penkiolikmetei.
Sesuo sulaikė nuo kvailo skubėjimo, o broliai gerai pamokė drąsuolį (pamiršau jam užsiminti, kad tokius gynėjus turiu). Dabar net gaila vargšelio, kad pralaimėjo nelygioje kovoje. O aš augau laiminga, saugoma ir mylima.

Lengvai ir greitai prabėgo mokyklos metai. Broliai jau seniai buvo namus palikę: vienas išvažiavo į Ameriką, kitas vedė ir laimingai gyveno su savo gražute žmonele ir dviem mažučiais pabiručiais sūneliais. Brolienė vis pasiskųsdavo, kad taip dukros norėjo, o va Martynukas gimė. Čia brolis linksmai ją pabučiuodavo ir juokais sakydavo: „kitos penkios bus dukrytės“. Visi prapliupdavom juokais iš tokio idiliško šeimos vaizdelio.
Sesuo pasinėrė į studijas. Medicina nelengvas mokslas – mėnesiais jos nematydavau, o kai parvažiuodavo aplankyti atrodė vis liesesnė ir liesesnė. Mamą tai vedė iš proto, o aš su pavydu žiūrėjau į tobulai nulietą sesers figūrą ir prašydavau tos paslaptingos dietos recepto. O ji mane tik kvailute išvadindavo ir pirštu besdavo į vadovėlių krūvą, kuri keliavo kartu su ja.
Abi laukėm, kol pradėsiu pati studijuoti. Tarėmės kartu gyventi, sakė bernais pasidalins. Tik perspėjo, kad jos grupės draugų nekabinčiau, nes medikai neturi laiko rimtiems santykiams. Bet taip jau būna, kad netyčia nukabinau vieną medicinos studenčioką, su kuriuo ir dabar gyvenu. Iš pradžių sesuo niršo, kad Paulių iš kelio vedu. Vis kartodavo: „vėl paskaitose jo nebuvo, pamatysi, sesijos neišsilaikys“. O aš žinojau, kad išlaikys ir net geriau už sesutę, tik jai to niekada nesakiau.

Pati studijavau nei gerai, nei blogai. Gal dėl to, kad meniškai sielai buvo sunku prisitaikyti prie tos universiteto teikiamos laisvės. Per daug atitrūkdavau ir per sunku būdavo sugrįžti (ypač per sesiją). Pasisekė tai, kad įstojau ten kur norėjau – operinis dainavimas buvo mano aistra dar nuo pirmųjų muzikos mokyklos pamokėlių. Taip ir plaukiau su dėstytojų raginimais pasimokyti daugiau, nes talento, jų akimis, turėjau pakankamai.

Paulius mėgdavo klausytis mano balso. Kartais nepastebėtas įslinkdavo į dainavimo paskaitą ir kantriai laukdavo, kol prasidainuodavome, laukdavo, kada namo eilė bus solo uždainuoti. Ruošėmės tuo metu baigiamiesiems egzaminams ir tekdavo atlikti įvairių operų arijas. Vos man padainavus atsistodavo iš savo slėptuvės, plodavo ir palaikymo šūksnius skanduodavo. Juokdavosi tada visi grupės draugai, o labiausiai dėstytojas, kuris pažinęs ne pirmą kartą atklydusį jaunuolį, liepdavo man jį „susirinkti iš auditorijos“. Aš ir „susirinkdavau“, vis grasindama, kad daugiau nesirodytų paskaitose.
Bet labiausiai Pauliui patikdavo, kai dainuodavau tik jam...

Vestuves kėlėme kartu. Dvi nuostabios gulbės, seserys, susikibę už rankų, žengė link gėlėmis nusagstyto altoriaus ir dviejų puikų jaunuolių. Mama verkė iš laimės žegnodama savo numylėtas dukras. Tėtis spinduliavo pasididžiavimu. Broliai draugiškai kumščiavo jaunikius, kad tie pasisaugotų, jei nuskriaus mažąsias sesutes.
Sesuo jau laukėsi, buvo penktas mėnuo, gal dėl to ji žengė tvirtai ir ryžtingai. Vaikui reikėjo tėvo, todėl nebuvo reikalo gaišti, „reikalas“ prašė paskubėti. Domas ir nesipriešino vestuvėms, pats pasipiršo. „Aš jumis pasirūpinsiu“ – švelniai kartodavo mano sesutei, kol ši meiliai glostydavo pilvą. Man belikdavo kumštelėti Pauliui į šoną, kad ir aš taip noriu. O tas ramus atsakydavo: „tik vėliau nesakyk, kad aš kaltas“.

Netrukus jau pati pasijutau nėščia. Kaip Paulius numatė, kiekviename žingsnyje atsiimdavo už tai, kad sustorėjau. Teko jam ir raugintų agurkėlių važiuoti į parduotuvę antrą valandą nakties (juk reikėjo išbandyti ar veikia nėštumo laikotarpiu posakis „tavo noras, man įsakymas“), teko kojas depiliuoti, kai pati nebepasiekiau. Kantrus gi vyrelis! Gimdyme dalyvavo ir viskuo padėjo, nors klykiau, kad jo nekenčiu, kad per jį man taip skauda... Gerai, kad pats medikas ir puikiai suprato mano būseną, kad neišsigando ir nepabėgo.
Pirmagimį sūnelį pavadinom Dariuku – mažulytis, bet kartu toks didelis turtelis. Laimė liejosi per kraštus. Sveikas vaikas atnešė pilnatvę į mūsų šeimos namus. Po kelių metų Darius gavo dovanų sesutę – Miglę. Dukros norėjau labiau už viską pasaulyje. Neberūpėjo karjera teatre, atsidėjau tik vaikams ir vyrui. Augome laimingi ir sveiki. Tik po penkių metų nuo dukrytės gimimo grįžau į vos pažintą sceną ir vėl užsidegiau troškimu dainuoti ne tik lopšines vaikams.

Dabar esu 68 metų, o mane vis dar vadina scenos primadona. Vaikai seniai užaugo, sukūrė savo šeimas. Jau turiu provaikaitį, kuris su mielu noru prieš miegą klausosi dar nepavargusio senolės balso. Dar turiu ir mylimą vyrą, kuris ir šią dieną kartoja vestuvinius priesaikos žodžius: „myliu tave už tai, kad laime spinduliuoji“.
O ko man nespinduliuoti? Galiu tik dėkoti, už tai, kad leido.