čia nekeliaukit

atsiprašau aš, gal leisit man

palydėti jus į gyvenimą?

už 3, 7 metro jums mojuoja bedugnė,

joje slapstosi menė

josios sienose - kūriniai

švieži gan, lyg ir kruta, o prižiūrėtojas snūduriuoja

galva remiasi krėslo atlošan

tikrai įsidemėjau tai, ne trečia jaunystė

užsilenkia blakstienos ir žiū -

jau klampoja, jau klampoja stikliniais pusmetriniais

arčiau su praeitim, lengviau be laukiamųjų

o čia sienos kaip ne bet kur -

vandenyno apačios kolorito

grindys pamindytos, rodos būta gyvasties kadaise

retai kas cia užslenka su savimi

nors įsiveržimas nemokamas, nakčių neįskaito..

aš nemeluodavau, ramu

jūs čia nebe pirmą kartą.

et, visgi reikia dugnan įkristi

tam kad išgalėtum

kvėpuoti savo

kvėpavimais