Apie kraują

kraujas įgauna kitą formą
nematomose kraujagyslėse
atpalaiduoju patogiai išsitiesęs
rankas atstatau venas
ir jis ilsisi skanindamasis gerumu
bei mėgaudamasis puikia sandara

jis kartais nori būti juodas
kai Viešpaties atvaizdas guli
mano mažoje knygutėje
(kas tai? tamsusis pasaulio
supratimas? rimtumas?
šešėliuota romantika?
pakylėtas antžmogiškas
santykis į viską?)
ir grojanti mano ausinėse gitara
pagauna jo juodą blizgėjimą bei kliuksėjimą

ar rašalas gali būti mėlynas kraujas?
o jei jis taptų bespalviu
ar būtų panašus į vandenį?
ar tuomet „vampyrizmas“
būtų švelnesnė sąvoka?
(balta spalva – nekalta…)
bet rašyti tušinuku – nekalčiau
negu plunksnakočiu nes nereikia
prisiurbti mėlyno kr…

„jaunas kraujas“ – „senas kraujas“
jaunas – skystas ir švarus kaip vanduo
senas – tirštokas ir klampokas
it pelkės dumblas (?)

„gerti vyną sveika nes
organizme padaugėja kraujo“ –
kartą pasakė klasiokas
ir aš jaučiausi kaip nutaurintas
šio ritualo ir stipriai raustančiais žandais
(štai juo girtuokliai negali atsimėgauti
rodos paplekšnotum stipriai jiems per petį
paduotum vyšnių sirupo pasakytum:
„čia jums vietoj vyno“…
bet ne! – jiems ne tas pats…
girdi – geriant turi būti šilta etc.
ir kurių velnių reik to šiltumo…
na žiemą....................)
(jeigu dabar Išganytojas vandenį
paverstų vynu jie nesekiotų iš paskos
su begalybe taros vandens
nes Jis sugebėtų pagydyti ir chronišką
alkoholizmą – užsidarytų anoniminių alkoh.
klubai prezidentas paspaustų Jam ranką
blaivininkai džiugūs dėkotų už išgelbėtą tautą…)

te gyvenimas nepraranda skonio kaip vynas
te protingai abu juos geria jaunimas
tegu retkarčiais kraujo kūne daugėja
ir žandai rausvėja
mintys vis tobulėja
o aš pabandysiu stebuklizuoti tą vyną
lyg matyčiau tave
taurės dugne…

2003-08-24, Šventoji