Šnabždesiai

- Tu juk žinai, kas man nutiko?
- Taip.
- Ir ką manai, man atrodo, kad vengi manęs?
- Taip.
- Bet kodėl?
- Aš bijau, man skaudu, kad ir tu atsidurei kitoj barikados pusėj...
- Kodėl ir?
- Praėjau tą pragarą prieš ketverius metus, žinau ką jauti
- Bet nieko man nesakei, nepasakojai.....
- O kam?
- Bučiau tave paguodęs, pasišnekėjęs......
- O kas iš to? Ar nuo to, kad šnekuosi su tavim dabar tau lengviau, ar kalbėdamas apie tai gali pamiršti visą tai, kas tavęs laukia?
- O kas manęs laukia?
- Visiška nežinia, kaip aklas braidysi po tamsą ieskodamas išėjimo, gal būt tau pavyks ir tu jį rasi.......
- O paskui?
- Paskui liks tik laukimas, kiekvieną dieną pabudęs galvosi tik apie tai, kiekvienas lengvas negalavimas sukels begalinę baimę. Ir taip bus metai iš metų.
- Man pasakė, kad aš visiškai pasveiksiu, kad viską įveiksiu?
- Taip, pasveiksi, o pasveikęs bandysi pamiršti, bet nepavyks, baimė, kad viskas pasikartos, yra stipresnė už mus.......
- O jei man pavyks viską pamiršti, dabar viską darysiu kitaip....
- Jei pamirši, liga tuoj apie save primins, ji taip lengvai nepaleidžia...
- Bet mes dabar kartu juk viską įveiksim......
- Koks tu optimistas
- Mes kalbėsimės, juk aš nieko nežinau, kaip elgtis, ką daryti, o ko ne. Tu juk padėsi man?
- Žinoma, kad padėsiu
- Ateis vasara, bus šilta, ar eisim rinkti žemuogių, pameni kaip tada, kaip žvejojom, tu sušlapai sijoną, kaip kepėm žuvį ant laužo, ją visai sudeginom ir paskui kaip........,  - stojo tyla.
- Ne, mes nerinksim žemuogių ir tu tą žinai....