Smilgos

Aš Jurga. O tąsyk buvo vasara Ne, ne vasara. Tiesa pasakius, man visai nusispjaut ką rašė kalendorius, tačiau tai buvo gegužė. Pati gegužės pabaiga. Pabaiga, kuri bylojo apie visa ko pradžią. Kita vertus, žmonės, ko gero, nesupranta, kaip aš galiu džiaugtis vasara, laisve ar apskritai dar stengtis išgyventi šiame pragare. O aš atradau laimę smilgos galiukuose. Sėdi į milžinišką pieva, į širdžiai patį mieliausią rojaus kampelį. Sėdi kiauras dienas ir kramtai smilgos galiukus. Ką? Ne gyvenimas?! Cha! Dar ir koks... Kvailiai, kurie nesupranta, kaip kiauras dienas galima šitaip ilsėtis. Ilsėtis nuo žmonių, nuo pasaulio. Juk visas gyvenimas duotas, kad pailsėtum nuo žmonių. Visas gyvenimas duotas, kad turėtum kada nuo jų atsiriboti...
  Neskubėsiu jus apipilti laimės šūksniais. Iš tiesų gyvenimas niekuomet nebuvo pakalnutėm klotas. O smilgos tarsi papildydavo lašeliu laimės mano papilkėjusį gyvenimą. Apskritai nieko taip stipriai nemėgau kaip žmonių. Didelės masės žmonių. Tarsi mano viso gyvenimo asmeninė legenda būtų išsivaduoti iš žmonijos. Būti vienai ir nesijausti vienišai. Taip! Taip! Tačiau štai ir pakiša koją vienišumas. Sėdi pievoje, atrodo, mėgaujiesi dvelkiančia ramuma, laisve, tačiau kaži kodėl jautiesi kaip apvemtas. Tau velniškai trūksta draugo.
  Vaikystėje turėjau mažai draugų. Apskritai dabar jų neturiu, tačiau vaikystėje tai buvo truputį svarbu. Kartais pagalvoju, kad žmonės manęs nemėgsta. Kita vertus aš pati vos išsiritusi iš kiaušinio nusprendžiau žmoniją atidėti tolimesnėje eilėje. Žmonės ne kvailiai, jie detektyvai. Jie viską supranta, todėl ir aš buvau lyg koks daiktas padėtas į šalį. Kartais man negaili riebių žodelių. Jie visi kupini keršto. Pavargdavau nuo viso šito mėšlo. Burnoje atsirasdavo bjaurus kartėlis, grauždavau save. Smilgos galiukas atrodė šimtus kartų saldesnis. Aš kentėjau sukandus dantis, tačiau kartais vėl patirdavau tą euforiją, kai supranti, kaip tu jų visų nekenti, kaip tau jų nereikia. Visgi pasireiškia mano žmogiškieji instinktai turėti kažkokį, bent mažiausią ryšelį su žmonija. Galų gale norisi bent kokiam berniūkščiui kristi į akį...
  Mykolas! Mikalojus, Mykoliukas. Pagalvoju, kad mes iš to paties molio drėbti. Tačiau Mykolą mėgo visi. Mykolas buvo ilgaplaukis vėjavaikis. Mykolas buvo gražus, Mykolas mokėjo šnekėti su žmonėmis. Mykolas nerūpestingai rūkydavo per pertraukas. Mykolas apskritai mažai ką paistė. Jis buvo iš tų, kuriems ant visko buvo nusispjauti. Bent jau iš šalies taip atrodė. O galbūt jis buvo visai kaip aš: melavo sau ir kitiems. Juk iš šalies kitiems atrodo, kad ir man nusispjauti. Aš juk gimus gyventi su kauke „man nusispjauti“.
  Taigi, kartą Mykolas pašnekino mane mokykloje. Retai su kuo šnekėdavau, bendrauti man dažniausiai nesisekė. Mes šnekėjom apie atostogas, ar ką... Tiksliai nepamenu, nelabai svarbu. Bet pripažinsiu – tai mane truputį sujaudino. Tačiau tai dar nebuvo tas didysis driokstelėjimas, kurį patyriau vėliau. Palaukit palaukit... Viskam savas laikas.
  Taigi prasidėjo vasaros atostogos. Mokykla pasiliko kažkur toli, tamsioj nereikšmingoj kertelėj. Dienas leisdavau visai nereikšmingai, bet buvo širdyje džiugu. Kartais neišvengdavau susitikimo su bendraklasiais, nes gyvenau visai nedideliame miestelyje. Gyvenau pačioj didžiųjų upių santakoje, bet pasakojimas visai ne apie tai.
  Buvo tai birželio vidurys, lauke pasiutusiai lijo. Ir visą dieną kažko velniškai maudė širdį. Sėdėjau prie lango ir ilgai žiūrėjau į lietų. Taip norėjosi kur pabėgti... Į kokį tolimą pasaulio kampelį, į mišką, ar bent jau Nemuno krantu pasivaikščioti. Išėjau į kiemą, stovėjau po lietučiu, kuris atrodė išars žemes, nugriaus namus, išplaus viską. Išplaus kartu ir visas mano nuoskaudas. Stovėjau kaip įkasta į žemę, lietus nė velnio nepadėjo.
  Nepasakosiu smulkmenų. Kaip jau minėjau, stovėjau prie savo namo ir atbėgo Mykolas, tarsi koks gelbėtojas, traukiantis žmones iš  mėšlino gyvenimo. Štai ir viskas. Atbėgo Mikas ir išgelbėjo mane, ištraukė iš  visos tos gyvasties.
  O šiandien aš rodau liežuvį paskutinėms dienoms mokykloje. Su Miku stosim į dailės akademiją, išsinuomosim butą ar ką. Juk Mums ant visko nusispjaut...