Jis ir ji

Jaučiu kaip kūną pila šaltas prakaitas... Jis teka mano kakta, pečiais, nugara... Mane krečia šaltis, tačiau prakaitas atrodo dar šaltesnis... Džiūsta burna. Pirmą kartą gyvenime noriu vandens... Tiesiog gryno vandens. Turbūt taip žmonės jaučiasi prieš mirtį...

Tą dieną, kai pirmą kartą jį išvydau, pradėjau gyventi. Niekada nemaniau, kad būna nuostabesnių žmonių. Tokių artimų man, bet kartu tokių paslaptingų ir nenusakomai žavingų. Mūsų istorija prasidėjo beveik komiškai... Mudu susipažinome internete. Apskritai, niekada su niekuo nesipažindindavau internetu, tačiau tą dieną, kai pirmą kartą išvydau jį, buvau įskaudinta savo tuo metinio draugo... Tiesiog valandų valandas sedėjau įsijungusi pažinčių tinklapį ir stebėjau žmones, kurie ten gyvena, rodos, nuolatos. Atsitiktinai užklydau ir pas jį... Jis atrodė kitoks. Buvo nepanašu, kad jis čia gyventų... Apžiūrėjau jo nuotraukas, jo draugų atsiliepimus apie jį... Tačiau, taip ir neparašiau. Jis atrodė per daug svetimas, nemaniau, kad jis tinkamas lengvam flirtui, kokio tą dieną tikėjausi...
Ta diena baigėsi. Ta vienintelė diena, kai žavėjausi žmonėmis, kurių nepažįstu, domėjausi jais. Prabėgo kelios dienos... Apie paslaptingą nepažįstamąjį aš pamiršau... Pažinčių tinklapy nebesilankiau ir apskritai, vėl pasinėriau į realų gyvenimą. Po kelių dienų vėl įsijungiau savo anketą... Tais laikas, tokiame maliukiškame amžiuje, tai buvo labai populiaru... Tas visas žaidimas. Įsijungiau nesitikėdama nieko... Buvau gavusi daugybę atsakymų į savo siūstas žinutes, ir vieną... Vieną kuri visgi dabar yra labai svarbi. Viena žinutė buvo nuo jo.
Taip prasidėjo mūsų bendravimas... Apskritai, juokinga, kai susimąstai, kaip tada viskas buvo... Jau po dešimties dienų bendravimo, pradėjom suokti apie meilę ir kitus panašius dalykus... Po dviejų savaičių, dėl manęs, nepažįstamosios iš pažinčių tinklapio, jis paliko savo panelę. Dar... Dar po savaites aš pradėjau draugauti su kitu... Tai buvo lengvabūdiška. Tačiau, apskritai, visai nesijaučiau taip, lyg kažką skaudinčiau... Nors tada visgi turbūt įskaudinau jį.
Bėgo mėnesiai ir mudu nebebendravome. Tiesiog nebebuvo apie ką. Tačiau visgi vieną kartą, vėl radau jo žinutę... Ir vėl prasidėjo tas vaikiškas žaidimas. Žaidimas, kuris vėliau... Vėliau pakeitė mano gyvenimą.
Daugybe kartu ruošemės susitikti... Tačiau kas kartą, kuris nors, išsigasdavo ir sprukdavo į krūmus. Mes vėl kalbėjome apie meile, tačiau, bent man, ji atrodė netikra... Niekada net nemaniau, kad tuo metu mylėjau jį... Pagaliau, po kelių mėnesių, aš vėl likau laisva. Jis džiūgavo... Tačiau, tais laikais, aš visą laiką turėdavau draugą... Taigi jų buvo net keli, o paskui sugrįžau pas tą, dėl kurio pirmą kartą jį išdaviau. Ta draugystė... Tas žmogus... Jis ir buvo mano pirmoji meilė. O nepažįstamasis, nors visuomet buvo geresnis už visus realius draugus, taip ir liko antrame plane... Mūsų, su mano pirmaja meile, draugystė truko devynis mėnesius. Per tuos devynis mėnesius, ne kartą ruošiausi visgi susitikti su nepažįstamuoju, bet taip ir nesusitikdavau, nes aplinkiniai mane atkalbėdavo...
Kai išsiskyriau su savo pirmaja meile, mano pirmasis veiksmas... Pirmas dalykas, kurį padariau... Susitikau, su nepažįstamuoju. Prisimenu, kaip smarkiai aš jaudinausi dėl viso to, kas gali nutikti, nors nei akimirkai nebuvau susimąsčiusi apie tai, kad galiu jam nepatikti... Širdyje buvau tikra ir tuo, kad jis man patiks... Tačiau viskas buvo šiek tiek kitaip. Taip, aš jam patikau. Dėl to neklydau. Tačiau jis nesužavėjo manęs... Tais laikais, buvau be galo pasikėlusi, todėl jau per pirmąsias kelias susitikimo minutes, sugebėjau sudaužyti jo širdį... Nors vėliau, kai ilgiau pabendravau su juo, jis mane sužavėjo, tačiau tas pirmas įspūdis... Jis viską sugadino. Nors ir sutikau draugauti su juo, visgi vos po savaites jį palikau... Žinoma dėl savo pirmosios meilės. Jis sugebėjo atsirasti ne laiku ir ne vietoje. Kaip visuomet... Jis tik dar kartą sudrąskė mano širdį ir gyvenimą pakeitė į nepakeliamą pragarą...
Vos po mėnesio, vėl pradėjau draugauti su internetiniu draugu, bet jis jautėsi įskaudintas... Nė karto net nesusitikome. Tiesiog bendravome... Vėliau, tarsi ir užpykdamas ant manęs, (o gal tiesiog pagaliau parodydamas tikruosius savo jausmus), jis paliko mane.
1, 5 metų buvo tušti. Nebuvo nei jo, nei pirmosios meilės... Apskritai, rodos tuo laiku nebuvo nieko, nors ir buvo draugų, kurie buvo tokie patys netikri, kaip skraidantys drambliai... Atrodė, kad tas gyvenimas, kuriuo nebesižavėjau, bet akimirkomis visgi pasiilgdavau jo, liko kitoje epochoje, kitame pasaulyje, gyliai praeityje, gyliai mano širdies glūdumoje.
Vieną ūkanotą gruodžio 15 vakarą, aštuntą valandą, po mėnesio nesilankymo pažinčių svetainėje, visai nesitikėdama nieko, tiesiog iš pareigos čia apsilankyti, aš įvedžiau adresą, suvedžiau savo duomenis... Ir... Ir atsidarius šiam puslapiui, išvydau tai, ko jau nebesitikėjau... Gruodžio 7 diena. Diena po jo gimtadienio. Žinutė. Žinutė nuo mano nepažįstamojo. Tai suglumino mane... Atrašiau taip nerišliai, jog vargu, ar kada daugiau taip bešnekėjau. Kaip tik tą akimirką jis prisijungė... Dabar, kai viską suprantu, tai nebuvo atsitiktinumas... Nors tai juokinga, bet mes turime kažkokį ryšį, dėl kurio kartais juokaujame, kad jis skaito mano mintis... Pradėjome kalbėtis. Jau po kelių minučių susirašinėjome telefonu, dalinomes įspūdžiais apie tą laiką, kai nebendravome... Džiaugėmės tuo, kad pagaliau vėl kalbames. Kalbėdavomes kasdien... Pamažu pajutau, kad jis tampa man vis svarbesnis... Per dieną parašydavome po 200-300 SMS žinučių... Pradėjome bendrauti vis meiliau... Po kiek daugiau, nei mėnesio bendravimo, mėnuo po kūčių ir mėnuo prieš užgavėnes, mes susitikome. Šį kartą, nors labai jaudinausi, jau nebe taip bijojau... Tiesa, vėl svarsčiau, ar jis man vėl pasirodys toks... Toks... Netraukiantis manęs, kaip aną kartą.
Lijo. Ant šaligatvio telkšojo pliurza, žmonių mieste buvo kaip niekad mažai... Aš lūkuriavau jo Kudirkos aikštėje ir valiau šaltus lietaus lašus nuo aprasojusio telefono ekrano... Jis man rašė stoteles, kuriose dabar yra... Jaudinausi vis labiau. Jaučiau, kaip greitėja širdies plakimas. Darėsi sunku. Lijo vis stipriau. Jaučiau, kaip šlampa plaukai, ant palto atsiranda vis daugiau spindinčių lašelių, kurie pamažu susilieja į balas ant manęs.
„Kudirkos st. “. Skausmas persmelkia dar stipriau. Baimė. Staiga atsirado baimė. Pamačiau jį. Jis manęs dar ne. Tai nuramino mane. Nors jis buvo toli, tačiau mano regėjimas puikus, todėl jau susidariau įspūdi koks jis... Ūgtelėjęs. Smarkiai ugtelėjęs. Plačiapetis, išsitiesęs... Plaukai šviesūs, garbanoti... Jis buvo su raudona striuke, džinsais... Atrodė paprastas, tačiau buvo be galo įsitempęs. Tada ir jis pamatė mane. Jo veidą surakino keista veido išraiška, kuri atsiranda tik tada, kai jis labai nervinasi. Priėjo prie manęs. „Labas“- jo balsas užsikirto. Atrodė kiek juokinga, tačiau aš apskritai neprisiminiau, ar jam atsakiau. Atrodė, kad dabar aš visai kitame pasaulyje. Jis apkabino mane. Stipriai, nežinodamas, ar aš to noriu, tačiau taip, kad bent nesigailėtų, kad tai padarė. Aš jo neatstumiau...
Ėjome tyliai, ramiai, širdis plakė kaip pasiutusi, mintyse buvo chaosas, bet vistiek su juo buvo ramu. Kai jį pamačiau, suvokiau, kad veltui jaudinausi, ar jis man patiks... Supratau, kad ir taip jau buvau jį pamilusi.
Kalbėjomes apie orą, apie balas po kojomis, apie šlapius plaukus... Tačiau mes nesame tokie, kad kalbėtume tik apie tai. Kalbėtis mums sekėsi lengvai. Pakalbėjome ir apie tai, kaip mes vienas kitam... Tiksliau, kaip aš jam, nes atvirkštinio varianto jis bijojo ir klausti.
Lijo vis stipriau... Ėjome Vilniaus gatvėmis, pasukome į Užupį... Ten, Maironio gatvėje, yra toks Tymo turgus, kuris beveik niekada neveikia, tik kartais vasara vyksta ekologiškų daržovių ir vaisių prekyba. Sustojome po šeštuoju stogeliu. Bent nebelijo ant galvų. Būtent po šeštuoju stogeliu jis mane pirmą kartą apkabino, pirmą kartą pabučiavo... Man labiausiai įsiminė tai, kaip apsikabinau jį, dar šviesoje... Tačiau kai atsimerkiau ir pasitraukiau nuo jo, jau buvo sutemę...
Tą dieną ėjome daug kur... Vaikščiojome gatvėmis, kalbėjomes... Akimirką net nebesupratau, ar jam bepatinku. Jis atrodė kažkoks keistas...
Jau po dviejų dienų sustikome vėl... Gavau meškiuką, kuris vėliau mums tapo savotišku mūsų draugystės simboliu. Tą dieną jis pirmą kartą pasakė, kad myli mane.
Susitikome ir dar po dviejų dienų...
Ketvirtąjį kartą susitikome mano namuose. Tiesiog buvau peršalusi, o jis negalėjo nesusitikti su manimi.
Taip... Tą dieną...
Nors buvome pažįstami tik vieną savaitę, tačiau ir tą kartą mes likome pusnuogiai...
Ir taip kas kartą, kai jis ateidavo pas mane...
Kartais juokdavausi, jog dar prieš kelis mėnesius smerkiau tokius, kurie taip daro, tačiau dabar pati elgiuosi ne ką geriau... Taip. Mudu pažįstami daugiau nei trejus metus, tačiau vis vien tai atrodė keista ir amoralu. Tačiau vargu ar kada to gailėjausi.. Tiesiog teisinau mus... Juk mes mylime vienas kitą. Ir ištikrųjų... Iš tikrųjų mylime...
Kartą... Nėkuo neišsiskiriančią dieną, kai už lango saulė jau buvo zenite, medžiai buvo pasipuošę žaliais lapais, pievose žydėjo gėlės, laimingi lakstė vaikai, o ore, rodos tvyrojo meilės kvapas... Tą kartą padarėme tai, apie ką kalbėjomes ir ko bijojome...
Jaučiausi keistai... Nesigailėjau to, bet visgi jaučiausi keistai. Skaudėjo ne ten, kur turėtų skaudėti... Labiau skaudėjo kiek aukščiau krutinės. Tas skausmas buvo netikras... Aš viską padariau iš meilės... Jaučiau, kad jis taip pat mane myli. Tačiau baimė darė savo.
Bėgo mėnesiai... Skaisčią saulę vėl aptraukė debesys, medžių lapai virto rudais, krito žemyn, apklodami žalią žemę ir nužydejusias gėles... Žemė vėl migo.
Mūsų meilė liepsnojo. Liepsnojo taip pat, kaip liepsnojo jau prieš kažin kiek mėnesiu. Taip... Mūsų padorumas vis dar buvo toks pat amoralus ir tolimas, kaip ir anksčiau... Mudu darėme tai kas kartą, kai ateidavome pas mane... Tai būdavo kartą, ar du per savaite... Kartais dažniau... Nors dienas leisdavome lauke ir vis dažniau susigalvodavome padoresnės veiklos, tačiau nematėme prasmės to atsisakyti... Nors vertėjo...
Vieną vėl saulėtą dieną, prabėgus dešimčiai mėnesių nuo tos dienos, kai saulė buvo zenite ir pievose žydėjo gėlės, aš susmukau ant grindų tiesiog vonioje...
Iš mano akių tekėjo ašaros... Daug ašarų... Jaučiausi silpna, kukčiojau taip stipriai, jog akimirkomis atrodė, jog jau nebegaliu kvėpuoti... Į duris drąskėsi mano šunys... Bėgo valandos, o aš vis dar sedėjau vonioje ir verkiau... Aidėjo telefonas... Atrodė, kad jis kažkur toli... Neturėjau jėgų perskaityti žinučių... Atsakyti į skambučius... Po šešių valandų pagaliau pažiūrėjau į laikrodį... Dar buvo diena. Dvi valandos dienos... Atrodė pasakiškai anksti... Sugebėjau susikaupti ir atsistoti...
Aš čia. Man septyniolika. Pasaulis dar tik pradeda įsileisti mane... O dabar...
Kai pagaliau pradėjau mąstyti, vėl susmukau ant grindų... Džiaugiausi tuo, kad šiandien niekas negrįš namo ir nepamatys manęs tokios. Telefonas aidėjo vis dažniau... Septynios valandos... Gerklėje atsirado šleikštulis... Dėl begalinio kukčiojimo ir verkimo, mane pradėjo pykinti... Išvėmiau viską, ką tą dieną valgiau... Vėmiau be paliovos... Darėsi vis blogiau, tačiau niekaip neturėjau jegų nusiraminti...
Po dvylikos valandų vonioje aš iš jos išėjau. Šunys miegojo, atrodo net nereagavo į mane. Jaučiausi vaiduoklis. Nuėjau iki savo lovos, atsisėdau... Telefonas vis dar aidėjo... Svarsčiau, kiek dešimčių žinučių ir kiek dešimčių skambučių jis jau priemė...
Devynios valandos vakaro. Praėjo trylika valandų. Pasigirdo durų skambutis... Neturėjau jėgų eiti iki durų, neturėjau jėgų ir išjungti televizoriaus, kuris išdavinėjo tai, jog esu čia... Bėgo minutės... Pradėjo atrodyti, kad vienu metu skambina į duris, skambina į telefoną ir rašo SMS žinutes... Tačiau aš gulėjau ir net nekrustelėjau...
Dešimta. Praėjo keturiolika valandų...
Skambučiai į duris nutilo... Sutrikau. Jie jau buvo pradėję palaikyti man kompaniją...
Vienuolikta. Praėjo penkiolika valandų.
Absoliūti tyla.
Dvylikta. Praėjo šešiolika valandų...
Vėl pasigirdo skambutis. Ši kartą jis buvo vienišesnis ir aš, pagaliau pasikėliau iš lovos ir nuėjau iki durų... Nežinau kodėl, tačiau pro akutę nepasižiūrėjau. Apskritai tą akimirką, man būtų buve visai nesvarbu, jei būtų atėjęs žudikas ir mane paskerdęs. Atvirai, netgi norėjau to...
Atidariau.
Ant laiptų stovėjo jis. Jo žvilgsnis atrodė piktas, tol, kol jis nepamatė mano veido, kuris išnyro šviesoje... Aš tylėjau. Buvau nebepanaši į save. Jis žiūrėjo į mane apsoliūčiai nieko nesuprasdamas... Nieko nesakiau. Tiesiog palikau atdaras duris. Jis tylėjo. Nejučiomis išgirdau jo žingsnius mano koridoriuje, uždaromas duris, tai kaip jis nusimauna batus. Mano namuose buvo tamsu. Nedegė nei viena šviesa, tik mėlynas televizorius. Jis ėjo iš paskos man absoliūčiai nieko nesakydamas. Tai trikdė mane, tačiau žinojau, kad nebeturiu jėgų kalbėti. Jis atsisėdo ant lovos, o aš ant kėdės prie kompiuterio, kaip visuomet, kai jis ateidavo. Tylėjau. Atrodė, kad nebejaučiu net skausmo, kurį sukėlė spazmai, kūkčiojimas ir širdgėla. Atrodė, kad ir ašarų nebėra. Jaučiausi tokia silpna ir pavargusi, tačiau žinojau, kad šiąnakt negalėsiu užmigti, nors maniau, kad tai būtų nors kiek gėriau, nei tūnoti tamsoje, nieko nejaučiant ir nieko nemąstant.
Staiga kūna persmelkė dar viena skausmo banga. Iš akių vėl pasipylė ašaros, o kūnas nevalingai sutrūkčiojo... Jis šoko prie manęs...
Atsibudau ant savo lovos. Jo veidas buvo persmelktas išgasčio ir skausmo. Jame atsispindėjo pyktis. Supratau, kad pirmą kartą gyvenime sugebėjau apalpti. Jo rankos lietė mano rankas... Jis tylėjo, tačiau net aš girdėjau, kaip plaka jo širdis.
Žvilgtelėjau į ant stalo stovintį laikrodį. Pirma nakties. Septyniolika valandų.
Kas nutiko? - balsas skambėjo itin tyliai... Atrodė, kad jis šnabžda. Tiesa, daugiau sau, nei man. Neatrodė, kad šis klausimas skirtas man. Pabandžiau praverti burna, tačiau neužteko jėgų. Iš gerklės išsprūdo tik keista aimana. Tokia pati tyli ir silpna, kaip jo balsas. Atsitojau. Nežinojau, kaip tam turiu jėgų, tačiau nuėjau iki virtuvės ir paspaudžiau arbatinio mygtuką. Automatiškai ištraukiau du puodelius, pastačiau juos ant stalo, atidariau spintelės duris, ištraukiau du juodos arbatos pakelius ir įdėjau juos į puodelius. Jis stebėjo mane su nuostaba. Atrodžiau kaip lavonas. Judesiai buvo šalti, jaučiausi negyva.
Užpyliau arbatą. Rankos nebedrebėjo. Dabar buvo tiesiog labai šalta. Jis stovėjo atsirėmęs į sieną ir bijojo kalbėtis su manimi... Atrodė, jog jis tiesiog nežino, ar tai, ką aš atsakyčiau yra tikrai taip blogai, ar tai dar sutvarkomas reikalas...
Ištraukiau arbatos pakelius, automatiškai įmečiau juos į tuščią lėkštę ant spintelės. Įdėjau du šaukštelius cukraus į kievieną puodelį, išmaišiau. Pasiėmiau arbatą į rankas, nors jaučiau, kad ji labai karšta, vis tiek paėmiau dideli gurkšnį. Mąsčiau ar jausiu skausmą... Nejaučiau.
Jis žiūrėjo į mane su nuostabą. Tylėjo. Jo akyse spindėjo ašaros. Jam buvo skaudu matyti mane tokią.
Išgėriau arbatą. Pastačiau ant stalo tuščia puodelį ir atrodo ramiu balsu paklausiau:
Norėtum užkąsti?
                Jis tylėjo. Žiūrėjo į mane su gilia nuostaba. Pati stebėjausi savimi. Dar prieš kelias akimirkas negalėjau ištarti nei žodžio, o dabar jie nuskambėjo taip ramiai. Kai atidariau šaldytuvą, po kojomis atsirado du maži terjerai, kurie nesuprasdami, kas čia dedasi, (kaip ir kiti šiuose namuose), prašė, kad duočiau jiems kokį nors kąsnelį. Numečiau jiems sūrio. Jie godžiai surijo jį, tačiau jausdami tą įtampą, jie vėl nusliūkino į kambarį. Jis vis dar stovėjo tarpduryje. Tyla buvo jam nebūdinga.
Iš šaldytuvo ištraukiau kažkokį surelį ir susikišau jį į burną. Nejaučiau jokio skonio, ryti buvo sunku... Vėl supykino. Nubėgau į vonią ir užsidariau. Vonia kažkodėl man atrodė labai saugi. Užsirakinau. Apglėbiau klozetą. Stemple vėl kilo maistas. Išvėmiau surelį, kuris dar net nebuvo pradėtas virškinti. Nuleidau vandenį ir vėl susmukau ant grindų kilimėlio. Sėdėjau ten ilgai. Nenusakomą laiką. Aplink buvo mirtina tyla. Maniau, kad jis išėjo, tačiau pasigirdo brūzdesis už durų. Tai buvo pažįstamas garsas. Kažkas atrakinėjo duris iš išorės. Tai buvo labai lengva. Nors ir aklinoje tamsoje, tačiau pamačiau kaip žemyn leidžiasi durų rankena. Įėjo aukšta žmogysta. Jis atsisėdo šalia ir stipriai priglaudė mano suglebusi kūną šalia savojo. Pajaučiau, koks jis karštas. Atrodė, kad karščiuoja...
Tu tokia šalta...
Mintyse nusijuokiau. Kaip aš galiu būti ne šalta, kai aš miriau? Miriau viduje... Manyje nebeliko gyvybės... Na... Tik tam tikra prasme.
Jis pakėlė mane ir nunešė į tėvų lovą. Vėl pamačiau laikrodį.
Antra nakties. Praėjo aštuoniolika valandų.
Jis atsargiai paguldė mane, pats atsisėdo ant lovos krašto ir nerimastingai žiūrėjo į mane. Man atrodė, kad jis jau suvokia kas nutiko...
Tu... Tu nesijaudink... Juk žinai... Žinai, kad viskas susitvarkys... Taip turi būti... Juk turi... - pirmą kartą pamačiau jį verkiantį. Jis atrodė bejėgiškai. Kaip kūdikis.
Nebus gerai. Niekas nesusitvarkys. Tu nieko nesupranti. Nieko... Išeik... Aš nebenoriu... Nebenoriu nieko. Prašau... Palik mane vieną... - balsas užlūžinėjo labiau, nei turėjo. Atrodė, kad vėl kukčioju, tik šį kartą jau be ašarų...
Ne... - jo balsas skambėjo beviltiškai.
Prašau... - pasakiau tai tvirtai, nors apskritai nežinau, ar toks balsas gali būti vadinamas tvirtu.
Jis atsistojo ir išėjo iš kambario. Žinojau, kad jis yra kitame kambaryje, tačiau vis vieną padariau tai, ką turėjau padaryti...
Kadangi mano mama buvo gydytoja, ji turėjo milijonus tablečių... Namuose jų buvo skirtingų. Tačiau pačias stipriausias ir rečiausiai naudojamas ji laikė po savo lova. Pasirausiau ir atradau kelis pakelius... Skaičiau jų anotacijas ir ieškojau tokių, kurie man pasirodytų tikrai stiprūs... Tokie, kad joks skrandžio plovimas ir panašūs dalykai, negalėtų manęs išgelbėti. Turėjau elgtis labai tyliai, nes kitame kambaryje sėdintis draugas ir durys be užrakto, nebuvo patys geriausi savižudybės draugai. Radau kelis vaistus... Migdomieji, nuskausminamieji... Paėmiau juos. Ramiai uždariau dėžutę ir pakišau po lova tarp kitų dėžių.
Tabletes man visada sekėsi ryti sunkiai. Žiaukčiodavau nuo vienos mažesnės tabletes, užgeriamomis apelsinų sultimis, o dabar aš neturėjau net vandens. Paėmiau lapą nuo stalo. Niekada nemaniau, kad rašyti atsisveikinimo laišką yra gerai, bet tai man pasirodė tinkamiausias dalykas. Parašiau tėvams, kad labai atsiprašau jų ir tiesiog kitaip negaliu, nes gadinčiau jiems gyvenimą, draugui parašiau, kad myliu jį ir jis nekaltas. Kad niekas, apart manęs, neprisidėjo prie to ir vienintelis kaltininkas esu aš. Parašiau parašą, kad nekiltų minčių, jog rašiau ne aš... Iš įpročio parašiau datą ir laiką. Paskutinis žodis buvo „myliu“.
Padėjau lapą ant stalo prie tėvų lovos ir tyliai atsiguliau. Pradėjau atidarinėti tabletes. Nors nemokėjau ryti tablečiu, tačiau kišausi kelias iš karto... Atrodė, kad taip geriau, gal net ryti lengviau. Stengiausi jų nekramtyti. Tiesiog rijau. Atrodė lengviau, nei maniau. Išgėriau visas. Buvau sąmoninga, todėl užmečiau pakelius po lova, kad ne taip greitai atsektų, ko aš išgėriau.
Jaučiau kaip kūną pila šaltas prakaitas... Jis tekėjo mano kakta, pečiais, nugara... Mane krėtė šaltis, tačiau prakaitas atrodė dar šaltesnis... Džiuvo burna. Pirmą kartą gyvenime norėjau vandens... Tiesiog gryno vandens. Turbūt taip žmonės jaučiasi prieš mirtį...
Mintys liejosi vis labiau, kojos tirpo, pradėjau nebejausti rankų. Pasijaučiau tarsi paralyžuota. Staiga pradėjau gailėtis, tačiau viskas jau buvo padaryta. Paskutinis žvilgsnis į laikrodį. Dvi valandos ir penkiolika minučiu. Mano mirties laikas. Girdėjau kaip po parketą laksto šunys. Turbūt draugas numetė jiems žaislą. Jis nieko neįtarė. Buvo skaudu suprasti, kaip stipriai jis graušis dėl to, kad nesustabdė manęs, nors buvo kitame kambaryje.
Nebejaučiau vis daugiau kūno. Dvi valandos ir septyniolika minučių.
Pasijaučiau daranti kažką baisaus. Aš žudau tave, mažyli. Turbūt jau nužudžiau. Juk tu toks mažytis... Ką tik atsiradęs. Net neturėjai progos pamatyti saulės, pajausti vėjo... Net neturėjai progos įkvėpti.
Lekia laikas. Dvi valandos ir aštuoniolika minučių.
Pro akis bėga epizodai. Atrodo visas gyvenimas. Ta žmogaus atmintis, keistas daiktas.
Dvi valandos ir devyniolika minučių. Nebegaliu pajudėti. Darosi sunku kvėpuoti.
Dvi valandos ir devyniolika minučių. Aš išsijungiu.

Jos draugas tuo metu sedėjo kambaryje. Jis jautėsi nenusakomai keistai, nesuprasdamas kas dedasi ir kodėl dabar, kai visas gyvenimas pagaliau susitvarkė, ji elgiasi taip keistai. Jis sedėjo kambaryje, su įjungtu televizoriumi, rodančiu erotinį filmą ir svarstė, ką jam pasakyti įėjus pas ją. Jis žinojo, kad tai susiję su juo ir tai jam buvo skaudžiausia. Juk jis neskaudino jos... Jis ją myli... Ji jo gyvenimas.
Jis metė žaislą šunims, bandė įsiklausyti į tai, ką daro jo mylimoji, tačiau negirdėjo nei menkiausio garso.
Dvi valandos ir dvidešimt minučių jis pagaliau nusprendė, kad jis įžengs į kambarį. Nesvarbu ar ji to nori ar ne. Jis turi sužinoti kas nutiko... Įėjęs jis pamatė žmogystą, gulinčia tamsoje ant dvigulės lovos. Ant naktinio stalelio gulėjo lapas popieriaus. Žmogysta nejudėjo.
Jis priėjo ir atsisėdo ant lovos krašto:
Juk tu žinai, kad aš myliu tave. Labai myliu... Zuika... Nesielk taip su manimi. Atsisuk.
Jo delnas prilietė jos šaltus, prakaituotus pečius. Pabandė pakelti ją, tačiau žmogysta nereagavo. Vaikino veidas išsikreipė iš siaubo. Su ranka jis surado jos širdį. Ji tebeplakė. Akimirkai jam pasirodė, kad ji tik miega, tačiau pakėlęs ją kiek aukščiau, suprato, kad jo mylimoji nebekvėpuoja.
Dvi valandos ir dvidešimt dvi minutės. Jis karštligiškai traukia telefona ir skambina 112. Atsiliepia apsimiegojęs moteriškas balsas. Jo balsas stringa. Jis supranta, kad tiksliai nežino adreso. Jis išbėga iš buto ir pradeda skambinti visiems į duris. Vienas vyriškis atidaro. Jo veidas atrodo piktas, tačiau kai jis pamato jaunuolio išgasti, jis susirūpina.
Koks šio namo adresas??? - jis beveik spiegia.
Aukštas vyras pasako jam adresą. Vaikinas perkartoja jį jau bėgdamas atgal į namus. Reanimacinė brigada bus už dviejų minučių. Jis karštligiškai spaudžią ją prie savęs, bando daryti dirbtinį kvėpavimą, vis dar laiko ranką jai prie širdies. Jis nesupranta kas dedasi. Kas jai... Tačiau staiga, šone, už lovos jis pamato vieną vaistų pakelį... Jis turbūt jai iškrito iš rankų, nes visgi ji nebebuvo tokia sąmoninga. Jis įsikiša pakelį į kišenę ir pakėlęs ją, apvinioja merginą antklode. Jis jau bėga pro duris. Pakeliau pačiumpa raktus, nes čia lieka du susinervinę terjerai. Abu stovi ir žiūri kaip jis iš kitos pusės uždarinėja duris. Jis be batų. Batus paliko. Pamiršo. Jis bėga laiptais į lauką, stengdamasis, kad ji gulėtų jo glėbyje kaip galima ramiau. Jo skruostais rieda ašaros. Jis pasimetęs, nebežino ką daro... Kodėl viskas taip.
Išbėgęs jau pamato prie jo lekenčius reanimobilio darbuotojus. Jie perima merginą. Vaikinas sugeba įduoti jiems į rankas pakelį ir paaiškinti, kad jis nežino, bet nemaža tikimybė, kad ji išgėrė būtent šitų. Vaikinas sėsti kartu į reanimobili negali. Jam neleidžia. Jis neturi mašinos. Jis juk nepilnametis. Jis jaučiasi bejėgis, kai automobilis išrieda be jo, tačiau tas pats aukštas vyras, kuris vos prieš kelias minutes pasakė jam adresą, su keistomis šlepetėmis ir idiotiška pižama, jau stovi šalia ir tempia vaikiną į mašiną. Jis įsėda ir bekūkčiodamas dar sugeba pasakyti, į kokią ligoninę ją nuvežė. Jie lekia keliu. Vaikinui prieš akis liejasi vaizdas... Jam prieš akis prabėga visas gyvenimas. Visas gyvenimas susijęs su mergina, bet jam tai visas gyvenimas. Be jos jis negyveno. Bent jis taip mano. Mašinos laikrodis rodo dvi valandas ir trisdešimt minučių. Prieš valanda ji dar buvo gyva... Jei jis būtų neišėjęs... Ji dabar verktų jo glėbyje. Būtų pasakiusi kas nutiko... Viską. Tačiau dabar...
Jie pasiekia ligoninę. Vaikinas padėkoja aukštam vyrui ir jau bėga į ligoninę. Apsimiegojusios registratorės paklausia kur tokia ir tokia mergina, kurią ką tik turėjo atvežti. Ji reanimacinėje. Ten negalima... Ar jis giminaitis? Ne. Jis ja rado. Jis ne giminaitis ir ne vyras.
Tik dabar jis susivokia, kad jis nepranešė merginos tėvams. Jis karštligiškai spaudo mygtukus. Balsas užlūžinėja, tačiau jis praneša. Jie jau važiuoja čia, bet bus tik ryte. Jie ne Lietuvoje.
Trys valandos ir keturiasdešimt penkios minutės.
Išeina pagyvenęs gydytojas, kuris vienintelis iš čia esančių, atrodo žvalus. Jis pašaukia merginos vaikiną. Jis pašoka. Jo skrandyje suspurda skrandžio sultys. Jis supranta, kad dabar jis gali sužinoti, kad ji negyva.
Nusiraminkite. Jai viskas gerai. Ji išgėrė per mažai tablečių. Be to, atrodo tuoj pat buvo atgabenta į ligoninę. Mes jai išplovėme skrandį, būklė stabilizavosi. Galite užeiti pas ją.
Vaikinas išsišiepia. Jis nusliūkina paskui pagyvenusį vyrą. Atsidaro durys ir jis pamato merginą, gulinčia baltoje ligoninės patalinėje, baltomis lūpomis, iš rankos styro vamzdeliai... Ji atrodo apgailėtinai. Ant jos piršto užmautas spaustukas, sujungtas su aparatu, matuojančiu jos pulsa. Jis stabilus.
Jis atsisėda į kėdę netoliese. Į palatą įeina tas pats pagyvenęs vyras, tik šį kartą jis nebe toks džiugus. Jis taria:
Aš manau, jūs tai žinojote, tačiau vis vieną nusprendžiau pranešti. Jūsų draugė nėščia.
Nėščia?
Taip.
Kiek laiko?
Nedaug. Manome apie keturias savaites.
Vaikinas susigužia. Jis dėl to kaltas! Jis suvokia tai...
Mergina pramerkia akis. Jis pribėga prie lovos.
Kodėl tu man nepasakei? - jo balse vėl girdėti apmaudas.
Aš juk sakiau tau... Sakiau, kad... - mergina sunkiai įkvėpia. - Sakiau, kad jei aš pastosiu... Aš tau to nesakysiu... Tai tik bereikalingos problemos... Ar... Ar aš jį praradau?
Ne. - jo balsas skamba tvirtai. Tačiau jis piktas. Mergina paskutinį klausimą ištarė beveik su viltimi.
Aišku... - ji tyli.


Kai pabudau ir išvydau jo veidą, supratau, kaip stipriai jis pyksta ant manęs, dėl mano lengvabūdiškumo. Labiausiai norėjau nepabusti. Atrodė, kad akimirkai buvau prabudusi jau anksčiau, kai dar buvome namie... Prisimenu, jog girdėjau jo balsą, tačiau niekaip negaliu prisiminti žodžiu. Kai jis paklausė manęs apie vaiką... Nekenčiau savęs. Kaip aš galėjau statyti jį į pavojų. Norėjau, kad jis būtų miręs, tačiau tuo pat metu žinojau, kad be jo, be gyvybės po mano širdimi, kuria aš nešioju, aš negaliu gyventi. Dėl to ir žudžiausi pati, o ne žudžiau vaiką, kaip būtų žymiai paprasčiau.
Jo veidas buvo nebylus. Akys apsiblausę, raudonos nuo ašarų. Supratau, kaip jam sunku. Jis labai džiaugėsi vaiku ir tai matėsi jo veide, tačiau jis tuo pačiu metu pyko ant manęs, jog norėjau jį pražudyti. Žinojau, kad esu visas jo gyvenimas, tačiau žinojau ir tai, kad negaliu jam leisti gadintis savojo.

Kai grįžau namo, jaučiausi keistai. Visi žiūrėjo į mane kaip į beprotę, net tėvai. Kitaip, nei tikėjausi, niekas nepyko dėl kūdikio, kuris rodos liko visai sveikas, nes mano pasirinkti vaistai visgi nebuvo visai tie, kurie būtų mus pražudę. O draugas... Jis atleido man. Jis suprato, kodėl aš tai dariau... Nors pati, aš to niekada nesupratau ir nesuprasiu.