Visada

Nesakyk man niekad nieko - neklausysiu.
Bet tavo šypsenos klausausi visada.
Neklausk manęs, žinai - neatsakysiu,
Nors supranti, jog apmąstysiu visada.

Ir visada ištarsiu tavo vardą,
kai bus sunku, vienatvė spaus,
ir uždarys į mažą, vienalangį narvą,
užklotą nevilties skraiste ir šaus
tik į mane... Į mane lemtingą šūvį!
Ir aš suriksiu, balsu, bet nesavu,
kai mano kraujas su kulka kovos už būvį,
aš rėksiu tuo balsu... tiktai tavu. Tiktai tavu!

Todėl mylėk mane, prašau, be žodžių,
Nes tik tokia meilė, gali būt tikra,
Nereik materijos, nereik glamonių,
Prisiminimo gali būti mums gana.

Tai šventas melas, Ar Juoda tiesa,
mane aplankė netikėtai?
Man visada reikės tavęs šalia!
Tu išėjai... Taip netikėtai.