Meile mano, žmo
Mano spurda
Viduržiemio rožė
Pagaliukų, delnų ir
mūrų
Aš sniegas, ir aš
nežinau, kur išeiti –
ar susigerti ir likti
žemių taurėj ar
apsiblaususiu rytmečio
žvilgsniu praregėt
virš paunksmės
Jau pražydo gėlė ta,
kur asfaltu vadinama
Ši diena nesibaigs
įprastai
... nes jau rytas
po velnių kur
tiek laiko buvai
Nes tu – visi brangakmeniai,
kurių neturėjai,
visi akmenėliai nuo kryžiaus
Nenusitaikiau į tave, ne,
Nors ta raukšlelė mano delne –
Apie tave ir tau
- Nenusiteikęs burt iš
dulkių.
Pasigėrėjimo verti baltiniai
Nežinau, - man tu juokingas,
Bet kažkas čia ne taip,
Andriau, tokiais dideliais
siūlais susiūta piłka