Moterys. II dalis.

Sveikos mielosios, sveiki mielieji, kas skaitys ir neskaitys. Tiems, kurie neskaitė pirmosios dalies, noriu priminti, kad pirmosios dalies pabaiga prasidėjo meile moterims. Tačiau iki meilės dar toli, bet nuojauta stiprėja, kuomet netikėtai maloniai nustembi ir susižavi. Tad šioje dalyje noriu pakalbėti apie galbūt pirmą jausmų ir aistrų liūno lygį, į kurį įėjus ir pradėjus grimzti nebesinori grįžti atgal, o tik gilintis į susižavėjimą.

    Ir ko tik Dievas, gamta nedavė tai klampaus liūno karalienei – lietuviškai ir nelietuviškai laumei, kuri, mano manymu, yra antikos sirenų atitikmuo, o kiek dar pati paėmė iš paklydėlių, ieškančių laimės.

    Kai kas iškart gali imti prieštarauti, kad undinė, o ne laumė yra sirenos atitikmuo lietuvių mitologijoje, bet tiesa ta, kad Lietuvoje pagonybės laikais, kuomet ir formavosi archetipai, buvo daug daugiau pelkių ir miškų, nei gražių paplūdimių ir Kastyčių su luotais.

    Ir štai kartą dar visai jaunas vaikinukas pamato lyg netyčia praplaukiančios pro jį laumės skvarbų žvilgsnį iš šiltų, švelniai rusenančių akių, atmerktų, tarsi visas pasaulis į jas sutilptų, dar niekieno nesupurvintų skausmu ir apgavyste, su dideliu optimizmu (labai panašiu į tokį, kai moteris dar mergaitė pradeda idealizuoti, iš kažkokios neaiškios nuovokos kilusį neapčiuopiamą pasitenkinimą kitos žmonių lyties atstovu, galvodama ir kartu mintyse svajodama, menamai su juo), traukiančiu kaip sūkurys į save, bei maloniai padraskančiu kažkokį dar nesuvoktą katilėlį viduje, kažkur ten, lyg ir kairiame šone, o gal šiek tiek ir žemiau – ten kur skraido drugeliai. Kiek tuomet potyrių ir polėkių susikuria berniuko pasaulyje, o jei dar tai – mergaitė, iš kurios tu to ir tikiesi – tai gali palyginti nebent tik su labai subjektyvia sąvoka – rojumi, bet svarbiausia, kad tai yra ne dėl ko nors kito, kaip tik dėl Jūsų – moterų, plačiąja prasme.

    Po tokio įvykio žmogus – berniukas – vyras dažniausiai suvokia, galbūt ir klaidingai, kad jam nusišypsojo visas pasaulis – žmogus – mergaitė – moteris.

    Ir štai, jei einate gatve, jūs, mielosios merginos ir moterys, prasilenkiate ne su bet kuo, bet, jūsų nuomone, labai perspektyviu jaunuoliu, galbūt vyru.

    Taip, kiekvienai iš jūsų jis skirtingas – išsilavinęs, intelektualus, geras pašnekovas, tvarkingas, dėmesingas, mylintis save ir kitus, mylintis gyvūnėlius, gerbiantis tėvus, siekiantis nepriklausomybės ir laisvės bei galintis ją suteikti, vienoms – vidinę, kitoms – išorinę, galbūt turintis automobili, stogą virš galvos, raumenų kalną, o gal laimėjęs tarptautinę fizikų olimpiadą – kai kurioms moterims tai taip seksualu – pagarba joms, ir t. t.

    Bet svarbiausia, kad jūs tuomet suvokiat, jog be viso šito ką tik išvardinto bagažo galbūt jis dar panorės ir praleisti su jumis likusį gyvenimą – juk tai svajonių vaikinas su svajonių bagažu – tačiau galbūt ir be to kažkas gera išeis.

    Ir štai tolumoje laumė – pačia gražiausia prasme atplaukia senamiesčio grindiniu, mojuodama savo gražiausiomis, vėjo kedenamomis burėmis – plaukais, įsitempusi kaip buriastiebis, su stangria vandenį skrodžiančia krūtine, tarsi pagalbiniais irklais mojuojanti klubais ir savo triumuose nešanti brangiausius lobius – ištikimybę, protą, intelektą, erudiciją, neišsenkamą švelnumą, jautrią širdį (nors gyvenimas jai parodė ir kitą savo pusę), meilės statines ir puodynes erotiškumo, kurio nenorite bet kam atiduoti – ir teisingai darote.

    Bet svarbiausia – Jūs ir vėl padovanojate žvilgsnį, tik dabar jau pilną audros ir štilio, žarijų ir ugnies, laukimo ir kvietimo, vilties ir nevilties, pilną patirties ir, tarsi seno jūreivio, vėją vertinantį žvilgsnį... Tai – tiek daug, ir visą tai – iš jūsų, mielosios.

        Ačiū, jums – Moterys, už pirmąją žavesio akimirką.

        Jei patiko, laukite tęsinio.