Čia buvo Zigmas (1)

Kai senutė įlipo į troleibusą, Zigmas pajuto, kad kažkas įvyks. Ilgai laukti  nereikėjo. Jam nė nespėjus susivokti, senutė, prasibrovusi prie jo sėdimos vietos, pradėjo klykauti, kaip žuvėdra, pamačiusi gaištančią žuvį:
- O-o-o tas šiuolaikinis jaunimas! Jokios pagarbos senam žmogui. Kai aš buvau jauna, tai...
Zigmas susikišo ausines į ausis, pasigarsino muziką ir nebekreipė dėmesio į tą kvailą senę, psichuotos karvės akimis. Pasuko galvą į langą ir tik akies krašteliu dar matė, kaip senutė skėsčiojo rankom, vis pagrūmodama kumščiu į jo pusę.
Turbūt ji dar ilgai būtų aiškinusi apie gyvenimo prasmę, apie merginų paleistuvystę ir vaikinų neatsakingumą, bet viena mergina (matyt, gražiai namuose išauklėta) užleido senutei savo vietą. Zigmas lengviau atsipūtė. Jam labiau patiko būti stebėtoju nei tuo, į kurį nukreiptos visų akys.

...
Nepatinka man mano vardas. Už ką mane tėvai Zigmu pavadino? Čia juk socialinė trauma žmogui. Vos dvidešimties ir jau Zigmas, kai aplinkui tomai, linai, robertai, giedriai... Na, o aš Zigmas. Savo sūnų pavadinsiu Dovydu. Gražus vardas.

...
Išlipęs iš troleibuso Zigmas patraukė namų link. Aplink vietinį „tašką“ sukiojosi keli pageltę pijokėliai. Kaip visada jie piktais šūksniais palydėjo skubantį jaunuolį, nes tas kartais ne itin draugiškai prastumdo šiuos „dieninius lunatikus“. „Taške“ dirbanti pagyvenusi kaimynė visada padėkodavo vaikinui už kelias poilsio akimirkas, kol pijokėliai keldavosi nuo grindinio. Tik Zigmas tą darė ne iš geros širdies: jam buvo nusispjauti į parduotuvėje užsibarikadavusią kaimynę. Deja, jis turėjo norą primušti kiekvieną alkoholiką sutiktą kelyje. Iš šį kartą būtų visus išguldęs ant žemės, bet turėjo skubėti mano.
Mamos skambutis privertė atidėti jo planus.

...
- Klausau.
- Zigmai, greičiau važiuok namo! Tėvą rado!
- Rado??
- Taip. Buvo policija.
- Gerai, tuoj grįšiu.

...
Vis labiau jaudindamasis Zigmas artėjo namų link. Nors veidas nerodė jokių panikos ženklų, vaikino širdis plakė kaip pašėlusi. Priėjęs savo laiptinę dar sustojo surūkyti cigaretę, kad nurimtų. Trečiame namo aukšte prie lango jo laukė motina ir pamačiusi, kad Zigmas tuoj prisidegs cigaretę, iškišo galvą ir paragino jį negaišti laiko. Vaikinas piktai pažiūrėjo į motiną, nusispjovė ir įsigrūdo pakelį atgal į kišenę.
Po kelių akimirkų jau buvo prie buto durų, kurias pradariusi jo laukė mama. Be žodžių pasitiko sūnų, be žodžių sūnus užėjo į vidų. Vaikinas nusimetė striukę, nusiavė batus. Virtuvėje atsisėdo prie stalo ir prabilo motinai:
- Na, mamyt, duok pavalgyt. Kada grįš policija?
- Tuoj vaikeli, valgyk, - jau verkdama motina padėjo prieš sūnų dubenį vakarykštės sriubos.
- Gera sriuba, mama. Atnešk jos ir į kalėjimą. Pasiilgsiu tavo gaminto... – durų skambutis netraukė vaikino mintį. – Jau, mamyt. Eisiu.