Neišvengiama kova

Kovos šešėly nerymauja medžiai-
Vis dar pilki, pavargę, nukankinti.
Šakas ištiesę šilto vėjo meldžia
Ir laukia kol giesmė širdis užpildys.

Ledine žeme pakštukai liuogsi,
Išgąstingai dairosi, vis laukia
Gal šalna jau trauksis, pasiduos ji,
Apsisuks, drebės kur nors atokiai...

Kas nugalės - ledinės arfos stygos,
Ar skaidri melodija žvalaus trimito?
Minutės keičia nuotaikas klastingas,
Išdykę vėjai strėles aštriausias mėto.

O žemė žvilgčioja melsvom balutėm,
Pravirksta graudžiai, vėl trumpam sustingsta.
Baltoji fėja traukias po truputį
Ir pirštai jos šalti upe pavirsta...