Kai nėra ramybės

Mano mintys veržiasi pro mano pastatytą sieną,
Nesvarbu ar rėksi, ar verksi kiekvieną dieną,
Jos tave paims, sunaikins, ar sužlugdys,
Tačiau tu liksi žmogum ir nesvarbu kas ką manys.
Tavo siela plėšis nuo tavo kūno,
O tu šauksi pasauliui, jog tave žudo...
Dantis sukąsi, akis užmerksi, nežmonišką skausmą kęsi,
Bet tyliai verksi.
Širdis daužysis, lyg su peiliu aštriai badysis,
O tu degsi ugnim su ledine širdim...
Mažytė paslaptis tūnos tavoj krutinėj
Ir visi bandys tave sunaikint
Šioj beprotiškoj kankynėj...