Prisimenant ledą

Jei aš būčiau iš ledo pusnių sukonstruota žmogysta,
Pasiklysti galėčiau ugniniame saulės kely,
Žvaigždyne milžinių raudonųjų*.

Po nebūtį vaikščiočiau be atjautos virpulių,
Lyg dailininkas, nutapytas iš siluetų šešėlių,
Jausčiau dūžtančius savo paveikslo dažus,
Gęstančius tarp pirštų, tirpstančių karšty.

Bet šiandien tamsių debesų pagimdytas lietus
Gracingai nuneša kančios švelniom rankom
Į šviesiausius požemių tunelius,
Kad neramūs gyvenimo blyksniai,
Euforija dieviškos ligos
Nulipdytų akmeninį kareivį.

O jei aš tik būčiau iš ledo pusnių sukonstruota žmogysta,
Nuvysčiau bematant visatos tamsiojoj platybėj,
Leisčiausi genamas tokio vieno vienintelio
Vienišo vėjo.


*Raudonos spalvos žvaigždės, kurios visatoje yra pačios didžiausios.