Panegirika tikram Vyrui. Mačo

Rašau, ir netikiu, kad tokią temą pasirinkau. Kaip kokia prisiekus feministė. Nors per žiemos atostogas jau ir feminizmo apibrėžimą spėjau pamiršti... Tik iš savo rašinių atsimenu, jog feministės kojų nedepiliuoja ir lyginasi viskuo su vyrais (spėju bus suveikęs sugedusio telefono mechanizmas, nes nepanašu į knyginį apibrėžimą...). Mėgstu stiprius žmones, stiprias moteris, stiprius vyrus. Bet tas stiprumas turi būti tame, kame esi pajėgiausias. Kaip suprasti? Jei Tu kepi blynus gerai, tai dar tobulėk, kol apversi ore 30 blynų per minutę. Bet jei nieko nesupranti apie politiką, tai ir pasėdėk prie savo blynų keptuvės. Žiauru, bet čia viena vienos veikėjos nuomonė. Nesiperšu į klasikes.

O Tikras vyras šiandien skamba panašiai kaip Tikra Meilė, Tikras džiaugsmas, žodžiu, reikia paieškoti. Nesakau, kad nėra. Juk sakosi ir Sniego žmogų matę, ir Nesę. Reiks nuvažiuoti iki Lochneso, patikrinsiu. Bet kad rasčiau sau mačo, vienas maloniai artimas žmogus įvardijo, kad „man reikia vyro“, turiu pereiti devynias girias, sunešioti devynias poras kurpių ir ištverti devynis gundymus. Čia Erato suokia, pamirškit, kas po jos kauke! Kaip Heraklis atliksiu šimtą darbų ir keliausiu Itakėn kaip Odisėjas, sakydama: -Man reikia Tikro vyro, gal kas matėt?
Na, ir būtinai dabar turėjo užgroti tą dainą?
Tu sakai, kad aš nemoku būti paprasta,
Išdidi esu ir paslaptinga, bet šalta.
Kad esu tau per jauna ir suprast nemoku,
Kad nemoku mylėt, aš tokia esu
Beveik Sapho, meilės diva ir skyrybų pradininkė, feminizmo mama. Visoms joms, visoms, reikia vyro. Vienoms – kad po padu laikytų, kitoms, kad pačios po juo palįstų, kitoms dar – kad turėtų draugą, palydovą, būna ir dėl kūniškos meilės vingrybių, arba dėl pinigų. Būna. Bet viskas susiveda į viena – alfa ir omega – vyrą. (Vyrukai, kurie skaitote, neužmikite ant laurų užliūliuoti mano dainavimo, geriau eikite ir paglostykite moteriai plaukus, pasakykite, kad jums gera su ja). Vyras mus gundo, o mes jį. Moterys neigia, ir draskosi, ir inkščia: aš puošiuosi, nes noriu patikti sau. Na tai aišku, kad taip. Bet nepasako sakinio pabaigos: Noriu puoštis, kad patikčiau sau, nes jei patiksiu sau – patiksiu ir jam. Taip ir yra, dideliu psichologu būti nereikia. Kuklios ir nepratariančios žodžio patinka tik savimi nepasitikintiems despotams arba mėmėms. Nekalbu aišku apie drovumą, kuris protingą merginą tik puošia.

Jau matau veidus tų, kurie skaitys. Kokia nuvalkiota tema, koksai patosas, visi Cosmopolitanai apie tai rašo, kiekvienas save gerbiantis FHM‘as parašys, kas tai yra Tikras vyras. O čia mergužėlė nutarė atkartoti jau Biblijoj išsakytą tiesą. Taip, taip, aš tuos žurnalus skaitau su tokia aistra, kokia mėgstu lėkti laiptais nuo penkto aukšto išnešti šiukšlių kibirą į konteinerį. Anekdotą skaičiau viename iš tų žurnalų: „Mūsų skaitytojų pageidavimu nuo kito mėnesio žurnalą leisime rulonais ir be teksto“.

Supraskit, kad kas gi geriau identifikuos Tikrą vyrą, jei ne meilės lyrikos mūza? Tad leidžiu sau šią prabangą ir pramogą kalbėti apie Jį. Nes myliu taip, kad krūtinę spaudžia. Taip, kaip nusipelno, tik dar labiau. Baisu net, kad prisilietęs nenusiplikytų pirštų... Jame – tūkstančiai gimusių ir dar gimsiančių. Jame ir Tu, tada, kai būni geras. Kai nusiimi kaukę ir lieki vienas. Žinau, ką mėgsti slapčia galvoti, ką veiki, kai nieks nemato ir kokias vizijas kuri pamatęs energetiškai stiprią ir erotiškai naivią moteriškos prigimties nimfą. Jei Tu – Tikras vyras, tuomet Tau viskas po kojų krenta nuolankiai ir nimfa yra ranka pasiekiama. Juk Tavo genuose užprogramuota: Tikram vyrui – Tikra Moteris. Teisingai sako, kad jei moteris nelaiminga su vyru, ji tokio verta. Nes ta, kuri turi jėgos atsispirti priespaudai, ras savęs vertą ir bus laiminga. Kad ir ieškoti reikėtų visą gyvenimą.

Mačiau neseniai Tikrą vyrą. Pažįstu jį. Seniai. Nekenčiau visa siela. Visom moteriškom chromosomom ir aistra. Nes kai būdavo šalia jaučiau nepaaiškinamą grėsmę. Garus, kurie sklinda nuo įkaitintos geležies. Grėsmę, kad mano trapiame it mimozos kūnelis pasaulyje jis gali sukelti tornadą. Susitikdavom, ir vidinė sirena perspėdavo: „Attention, please, your feminine world is in danger“. Taip ir buvo iki tol, kol ant jo užliejau šiek tiek kvapiojo balzamo, kuris numalšino karštį ir parodė tikrąją jo prigimtį. Vyro, mačo, breadwinnerio ir archetipinio meilužio, angelo ir demono viename – žmogaus. Būtent, kai supratau, kad jis tik/net žmogus, pamačiau Tikrą vyrą. (Ir kam tu taip ilgai dėvėjai tą pajaco kaukę?) Jis skuba. Rūpinasi. Kenčia. Pasiduoda. Lūpos – juokiasi, o akys išduoda skausmą, užrakintą po devyniais užraktais, kurių raktų net jam pačiam Cerberis nebeatiduoda. Jis brangus ir retas akmuo. Bet tai nėra tai, ką Jūs galvojate. Pasmerkite, jei rašau asmeniškai kažkam. Jis yra tikras, bet kiekviename iš Jūsų. Matau, kaip stengiesi, kaip grįždamas svajoji apie karštą drėgną lėtą bučinį, kartu su žodžiais: „Myliu. Gera, kad grįžai“. Ir kaip pamatęs, jog namai tušti, puoduose pasenę barščiai, o ant stalo raštelis: „Pasišildyk keptą vištą iš maximos ir bulviu fri iš mcdonald‘s. Beje, visa tai nusipirk pats“ tu nuliūsti, tik akimirkai, tik sekundei, tam, kad užsidėtum vėl narsuolio kaukę, ir manytum: „Na, ir kas. Bet ji užtat graži kaip angelas“. Tikras vyras taip negalvoja. Tu save apgaudinėji. Išmesk ją per balkoną. Prašau. Kodėl, kodėl taip yra? Už ką ši nykstanti gentelė nusipelnė tokių pažeminimų? Ar furija raudonais lūpdažiais ir priaugintu viskuo, kas įmanoma (nagais, plaukais, kojom...) tave taip minko? Kaip tešlą picai, ant kurios ji vėliau visą gyvenimą... negaliu to žodžio rašyti... dar negaliu... Jei jo nepažinočiau, nesakyčiau.

Taigi mačo. Lietuvių kultūrai tai svetimas žodis. Pas mus yra tam atvejui eržilas. Bet jis neatspindi tos pagarbos moteriai, kad ir dirbtinės kartais, bet vis tik, pagarbos. Kaimo prigimties eržilai dažnai atranda palankią terpę Rytuose, kur jaunos, dailios, egzotikos išsiilgę geišos nesuvokdamos, ką daro, kabinasi į parankę didžiausiems liurbiams...   O eržilas įdomus tik pats sau. Tai tokia kategorija vyrų, kurie geriau moteriai nupirks dešimt kailinių, dešimt briliantinių papuošalų, bet nė už ką neišklausys, ką ji jaučia... Nepapasakos to, kas jam pačiam svarbu, nes, neva, „ji nesupras“. Ech, ar mes tampame tokiomis, ar mus tokiomis padaro? Užburtas ratas. Bet jei kas leistų, išleisčiau keletą pataisų įstatymuose, susijusių su įvaizdžio kūrimu ir socialiniu elgesiu. Barbės išvaizdos merginas liepčiau testuoti. Ta prasme, tirti jų intelekto lygį. Ar jis pakankamas santykiams užmegzti, vaikams gimdyti. Nes tai, kad baigi teisę (su referatais ir diplominiais, nupirktais už tėvo pinigus), dar nepasako, jog esi išmintiga... Ir šiandien mačiau, kaip žalią klevo lapą ant galinio stiklo užsiklijavusi blondinė (tik nepykit, bet taip jau buvo. Sutapimas, ar kas...) kalbėjo mobiliuoju, o kitoj rankoj laikė vairą... Ir tušu pasidažyti sugeba... Gražu.

Bet iš kart iškyla prieš akis reklama. Mano mylimiausio „brand‘o“ – Martini: „Ji visai ne blondinė – tai perukas. Ir akys jos ne mėlynos – ji su lęšiais. Ir tai visai ne moteris... „ Iki kraštutinumų neisiu, bet Tikram vyrui sakau: laikykis. Juk žinai, visada yra šiltas, ramus užutėkis, kuris Tavęs laukia. Tik neužsibūk per ilgai pelkėje, nes suterši gryną šaltinį negrižtamai.