dievo ženklai

Pranas Rupūžiokas, pravarde Rupūžė, lėtai atplėšė akių vokus ir įsispoksojo į baltas lubas. Jų abejotinas baltumas erzino, ir jis vėl užsimerkė, nugrimzdamas į malonią tamsą. Galvoje ūžė, smilkiniai tvinksėjo, širdis daužėsi neritmingai ir neužtikrintai, atrodo, net kraujas jo gyslose nebežinojo, į kurią pusę tekėti.
Pranas įdėmiai įsiklausė: namuose visiška tyla. vadinasi, žmona jau išėjo į turgų. „Kad ir nebegrįžtų“, -šmėstelėjo graudi mintis.

Rupūžiokui prieš gerą mėnesį sukako 58-eri. Jis buvo liesas kaip skeveldra, išdžiūvęs lyg razina, nuplikęs ir pražilęs, jo rankos nuolat drebėdavo, taip kad jis labiau panašėjo į į 7-ą dešimtį įpusėjusį seneliuką. Visa bėda buvo tame, kad labai jau Pranas mėgo išgerti. Ir net neišgerti, o pasigerti. Paskutinis kantrybės lašas jo alkoholizmo taurėje buvo vakarykštis atleidimas iš darbo. Ar užvakarykštis? Pranas nė neatsiminė, kiek dienų murkdė savo nelaimę butelyje.
Kaži, ar žmona jau žino? Tai skandalą ji pakels. Visi jos barniai Pranui tebuvo kaip tornadas už lango - grėsmė arti, bet žinai, kad praeis šonu. Negi ji mano, kad jam nuo to liūdna??
Liūdna, ne liūdna, bet nejauku buvo. Pranas gulėjo lovoj kaip partrėkštas vabzdys ir mąatė apie savo gyvenimą. Po kelių minučių jis priėjo išvadą: nieko doro jis čia nenuveikė.

Jau seniai sutemo, o žmona vis dar nesugrįžo.  Pranas kriokštelėjęs atsikėlė ir nuslinko į tamsų koridorių. Kažkodėl žmonos raktai gulėjo ant staliuko, bet batų ir palto nebuvo. Nebuvo ir kailinių, ir apskritai pusės jos avalynės. Sunerimęs Pranas žvilgtelėjo į jos kamorėlę - jį svetingai pasitiko plačiai pradaryta žmonos spinta. Lentynos joje buvo tuščios, nebuvo nė kelioninų krpešių. Apieškojęs visą butą, Pranas nerado nei laiško, nei menkiausio raštelio. „Turbūt ji mane paliko“, - pagalvojo jis. Iš pradžių ši mintis nesukėlė jam jokių emocijų, tačiau po akimirkos suprato, kad tai netiesa: Pranui buvo baisu. Baisu, kaip mažam vaikui, nubaustam ir paliktam namie.


Rupūžiokas, pravarde Rupūžė, sėdėjo prie grubaus medinio stalo trečiame, o gal ir ketvirtame šiąnakt kaboke. Iš visų prie stalo sėdinčių žmonių pažinojo tik save. Visus kitus sutiko pakeliui iš vienos užeigos į kitą.
Liejosi gėrimai, pynėsi liežuviai, ir sugėrovų vis daugėjo.
Pranas užsimerkė. Balsai, muzika, šūksniai, arkliškas šalia sėdinčios kekšaitės juokas susiliejo jo galvoje, skambėjo lyg sekmadieniniai varpai, bet vis dusliau ir dusliau... Pranui prieš akis pralėkė vienas su kitu nesusiję vaizdai: jam gal 10 metų, laksto pievoje kaime; štai jis vyresnis, vagia obuolius iš kaimyno sodo; nerangus, aukštas paauglys, klasės keistuolis-kaimietukas; jo pirmoji meilė Elena, negailestinai besijuokianti iš jo šokio judesių; žmona, rėkianti, verkianti ir besijuokianti vienu metu (o taip, ji tai sugebėjo!) pirmasis kartas, kai pamatė pašautą žmogų...
Jį užplūdo stiprus ir klastingas savęs gailėjimosi jausmas. Pranas atrinkinėjo atmientyje visus kartus, kai buvo pažemintas, išjuoktas ar tiesiog ne savo vietoje, ir nustebo pamatęs, kad tokie epizodai jo gyvenime buvo vyraujantys. Velniop.
Grubiu judesiu nustūmęs nuo savęs kažkokią girtą moterėlę, nesusimokėjęs, stumdydamasis pro minią, jis atlapojo duris ir išpuolė į lauką. Oras buvo visiškai šlykštus.
Pranas patraukė link miesto centro. Kojos pynėsi, tiesios gatvės staiga krypo tai į dešinę, tai į kairę, tai imdavo siūbuot į šonus, bet Pranas, sukandęs dantis, lyg koks šarvuotis yrėsi pirmyn.
Nežnia, kiek laiko jis ėjo, tik staiga susivokė esąs ant tilto per upę. Apačioje greitai plaukė didžiuliai ledo luitai, su traškesiu trindamiesi vienas į kitą, ir Pranas žiūrėjo į juos kaip užhipnotizuotas. Dėl greito tekėjimo jam akimirkai pasirodė net, kad čia ne upė teka, o tiltas plaukia į priekį.
Ir jam vėl su nenumaldoma jėga atsivėrė: gyvenimas - šūdo vertas. Aštriausios nevilties, pagardintos girtumo sukeltu jautrumu, pagautas Rupūžiokas sukvykė, atstatęs veidą prašvitusiam rytiniam dangui:
-Dieve, jei tu esi, duok man ženklą!!!

Tyla. Upė tekėjo kaip tekėjusi, debesys plaukė dangumi, netrenkė joks žaibas, jokie angeliukai neėmė skraidyt virš Pranelio galvos. Akimirką lukterėjęs, tarsi nusprendęs duoti Dievui dar vieną šansą, Rupūžiokas perlipo tilto turėklus, ir, beveik nesuvokdamas, ką daro, šoo žemyn. Tą akimirką, kai jo išvargęs kūnas palietė ledinio vandens paviršių, ant tilto žengę aklųjų vienuolių procesija. Vienuolės, kaukšėdamos lazdomis, skambindamos varpeliais ir giedodamos giesmę, lėtai slinko tiltu per upę.


Ką gi, Dievo ženklų kartais reikia palaukti ilgiau.