Velnių medžiotojas 2 : Alibahas (19)

PESLIO DAUBA

- Ji gyva, - Čiūra atsargiai bakstelėjo bato nosimi į nejautrų Bineros kūną, - ir tik vienas Oberhaidas žino, ką sugalvos atsipeikėjusi. Mano profesionalia nuomone, ją reikėtų pribaigti.
- Sutinku, - atsiliepė Licera nuo akmens, kur vis dar rankiojo paskutinius savo savigarbos likučius. Jos balse galėjai justi neapykantą ir beveik isterišką įtūžį. – Tau reikėtų tą padaryti, Edvardai! Ar ne tavo ir jos tai buvo kova?
- Aš tik pasakiau profesionalią nuomonę, - šūktelėjo didenybei Čiūra. – Užmušti bejėgį priešininką... hmm, čia absoliuti ir nepakaltinama žmogžudystė. Tokią galima įvykdyti nebent už didelius pinigus, jeigu kalbėtume apie tai, kaip apie profesiją, žinoma...
- Argi tu nesi žmogžudys? – Licera artinosi, trindama delnu skruostą. Jos akys liepsnojo. – Girdėjau, kaip tave tokiu vadino. Tuomet  gali ją pribaigti!
- Šimtas guartų, - burbtelėjo šis, - tačiau atsakymas vis tiek būtų „ne“. Visų pirma todėl, kad ji yra... na... mano bendrininkė, sakykim. Ir nors ji išprotėjusi, visgi gaujos ryšiai šį tą reiškia. Be to, aš šiuo metu nusamdytas.
- Tada kodėl tau neužsičiaupus su savo profesionaliomis nuomonėmis? – Licera bakstelėjo pirštu Čiūrai į krūtinę. – Ta bestija kėsinosi į karališką asmenį. Pagal Alibaho įstatymus, ji turėtų karoti kartuvėse.
- Ta bestija kėsinosi į velnių medžiotoją, - pataisiau. – Velnių medžiotojas, deja, nebėra karališkas asmuo. Bent jau ne dykumoje ir tuo labiau ne šioje kompanijoje.
- Liaukis, gana! – suriko Licera. – Kiekvienas čia supranta, kad tavo taisyklės tėra... taisyklės! Paprasti žodžiai, susitarimo reikalas! Aš tebesu princesė, nors ir tapau tavo mokine! Visa kita – susitarimai!
- Tu teisi, - linktelėjau. – Visi žmonės žino, kad tu esi princesė, nes taip yra susitarta. Tačiau čia, dykumoje, susitarimai dažnai yra kitokie. Štai kad ir ji, - parodžiau į Binerą, - laikė tave niekuo. Mažai trūko, kad būtum pati tą pripažinusi, ar ne?
- Nužudyk ją, - įsakė Licera.
- Ne. Ji liks čia, mes keliausime tolyn.
- Tu kvailys! Ji išsilaižys žaizdas ir patrauks iš paskos! Kitą kartą galbūt net nebekvies į dvikovą, o nušaus iš pasalų! Pribaik ją!
- Aš jai prižadėjau atvykti į Raugo Duobę pratęsti mudviejų kovos. Kaip galėčiau tą padaryti, jeigu ji nušautų mane?
Licera užvertė akis.
- Ir tu tiki tokiais savo paistalais?
- Tai vadinama garbingumu. Su juo linksmiau gyventi, žinok...
- Ir manai, kad ji tuo patikės? – princesė parodė į Binerą.
- Vieną kartą jau patikėjo. Nematau priežasties, kodėl neturėtų ir antrą kartą. Nesijaudink, tavo rūpestį aš visiškai suprantu, jis natūralus. Gavai į galvą, tave tampė prikišusi peilį prie gerklės – tai natūrali baimė dėl savo gyvybės. Tačiau dabar viskas gerai, Licera.
- Aš nebijau, - sušnypštė ji, - tu pats mane privertei išmokti...
- Tai gerai! – šūktelėjau jai į veidą, - tada imk peilį ir pati žudyk, užuot įsakinėjusi!
Licera akimirką spoksojo į mane apstulbusi, tada vos vos linktelėjo ir pakėlė nuo žemės Bineros durklą.
- Jeigu išdrįsi tai padaryti, - pasukau eiti atgal į daubą, - gali joti atgal į Alibahą. Tu man būsi nebereikalinga.
- Betgi...
- Alibahe yra tokia žmonių rūšis, kurie įsėlina nakčia į lūšnas ir žudo miegančius elgetas vardan kelių sudilusių monetų. Nužudyk mano priešininkę  - ir galėsi ieškoti mokytojo tarp gatvės atmatų.
- Ar tai reiškia, kad man garbingiau tapti žudikės auka? – suriko Licera pavymui.
Neatsakiau.

---

Naktis virto tikru rytmečiu, o taip ir nepamiegojome, išskyrus Emerzidę ir vaiką. Pastarosios užmigo dar prieš prasidedant dvikovai, todėl nepabudo, net kai Čiūra nugirdo tolimus riksmus. Žudiko buvo geros akys ir ausys, tačiau minkštoka širdis. Mano – dar minkštesnė, nes taip ir neišdrįsau pribaigti Bineros, nors sveikas protas kuždėjo, jog tai būtų geriausia.
Netrukus sugrįžo Licera, sugniaužusi žudikės ginklą delne. Jo ašmenys buvo švarūs. Nežinia, ar neišdrįso užmušti bejėgio priešininko, ar mano grasinimas sulaikė nuo to. Atrodė pikta, it lesti negavusi maitėda.
- Kaip tavo kojos? – prisiminiau. – Joti galėsi?
Ji suniurzgė kažką neaiškiai, tada linktelėjo.
- Dar vis skauda?
Vėl linktelėjo.
- O vaikas?
- Atiduodu Emei savo balną. Tegu pati kratosi su vaiku, - urgztelėjo.
Šyptelėjau, žvilgtelėdamas į Čiūrą, kuris jau rausėsi po krepšį su maisto atsargomis, nuožmiai stebimas pririšto cerberio. Kandas, vakar vakare apsirijęs paskerstu arkliu, vėl jautėsi išalkęs.
- Pusryčiai, - žudikas ištiesė mums papločius, - nuo šiol dykumoje maitinsimės tik šitais.

Malonūs visada apytuščiam dykumų keliautojo skrandžiui, šie paplotėliai visai nepradžiugino karališkos didenybės, mat jų skonis, lyginant su nekukliu užeigų maistu, primena maltą medžio žievę, šiek tiek pasaldintą medumi. Ir tik tikras keliautojas, visada vertinantis savo gyvybę, o ne burnos malonumus, gali džiaugtis šiais nedideliais stebuklais.
Deja, aš nebuvau tas prisiekęs keliautojas, todėl tik abejingai maliau dantimis, žinodamas, kad iki vakaro vargu ar pavyks pavalgyti geriau. Taip pat žinojau, kad netrukus jie atrodys visai skanūs.
Licera tik krimstelėjo ir skubiai grąžino paplotį Čiūrai.
- Ar neturi kažko geresnio?
- Atsiprašau, mes negalvojome, kad su mumis keliaus karaliai, - atsiliepė šis mano maniera, - yra tik šie papločiai, pilnas jų krepšys. Gal visgi valgysi?
Čiūra maloniai nusišypsojo, tiesdamas prakastą paplotį merginai.
- Aš nealkana.
- Iki vakaro nesustosime…
Bet Licera pakilo ir nuėjo prie savo kumelės.
- Girdėjai, - burbtelėjau, - ji dar nepakankamai išalkusi.

Licera atvilko savo balną ir numetė jį prie Emės.
- Tau pasisekė, - pasakė merginai, - šiandien turėsi didesnį. Kelk mažąją, imu taviškį.
Emerzidė prisitraukė pabudusią Septerą ir princesė nuėjo balnoti kumelės, kuri įtartinai dažnai trypčiojo vietoje, sukiodama galvą į šalis, lyg negalėdama susitaikyti su savo nelaime.
Užveržusi diržus, Licera gana vangiai įsirito į balną, nutaisė labai jau nepatenkintą veidelį, kažką pagalvojo ir tik tada paragino kumelę, idant ši užropotų šlaitu aukštyn.
Gyvulys pratisai suprunkštė, papurtydamas karčius ir staiga šoktelėjo piestu, išsviesdamas raitelę iš balno. Princesė trumpai suriko iš netikėtumo, žnektelėjo į smėlį. Kumelė, vis dar purtydamasi, pabėgėjo į šoną ir ėmė piktai pešioti sausą žolę.
Čiūra pribėgo pirmas.
- Tau viskas gerai?
Licera žiūrėjo į dangų plačiai atmerkusi akis, lyg vis dar nesuvokdama, kas ką tik nutiko.
- Ei! – pašaukiau.
Ji dėbtelėjo į mudu.
- Balnas nepatogus... - susiraukė.

---

Netrukus mes visi jau sėdėjome balnuose. Emerzidei atiteko Liceros kumelė, kuri naująja raitele nebebandė atsikratyti. Princesė persėdo ant pilkai balto kumelio, į savo didįjį balną. Žinoma, mažoji Septera vėl atiteko jai.
- Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi tavo kompanija, - piktai pasakė Licera vaikui, šį kartą pasisodinusi mergaitę priekyje, - susitarkime iš karto – tu neverksi ir nezysi, o aš tau neaiškinsiu, kokia turėtum būti. Nes josime mes ilgai ir nuobodžiai.
- Ir nevaikysi savo naujojo žirgo, - priminiau, - antraip šis kvailas gyvulys padarys panašiai, ką padarė anas.  Vardan savo tarpkojo gerovės ir vaiko saugumo, josi paskutinė ir neskubėdama.
Mano nuostabai, mokinė vos vos linktelėjo sutikdama, tačiau nė nepažvelgė į mano pusę.

Prajodami tą vietą, kur koviausi su Binera, nebepastebėjome jos, gulinčios be sąmonės. Greičiausiai atsipeikėjo ir pradingo pas savo žirgą, pririštą kažkur netoliese.
- Manai, pasielgei teisingai? – paklausė Čiūra.
- Protas sako, kad esu kvailys, - sumurmėjau, - tačiau bent užmigsiu žinodamas, kad dar nesu paskutinis šunsnukis.
- Kvailys – tai gerai, - linktelėjo Čiūra. – Dvasios ramybė net ir žudikams svarbi, žinai... Jeigu tau siūlo žudyti už pinigus, pinigų turi būti daug. O jeigu reikia šiaip sau, tuomet – garbingai. Mudu ne taip ir skiriamės.
Jis nusišypsojo, parodydamas, kad juokauja. Ir iš tiesų – atrodė, kad visa tai yra juokinga. Bent jau kurį laiką.

---

Dykuma, iš pradžių atrodžiusi beveik negyva, ėmė vis labiau įgauti gyvasties. Kuo toliau į pietus, tuo labiau žolė atrodė žalesnė, jų pavieniai krūmeliai – gausesni, o pačių krūmelių – daugiau. Atsirado ir kaktusai, kurių beveik nepastebėdavau šiaurinėje Alibaho dalyje. Tiesa, nemažėjo ir akmenų. Šių buvo visur, o ypač ant tako, todėl mūsų nedidukas būrelis nuolat vingiavo. Pastebėjau netgi kelis medžius, bandančius išgyventi nedėkingoje dirvoje.
Diena pasitaikė karšta ir visai be debesų. Saulė, užkopusi į pačią viršūnę, tarsi sustingo viename taške ir iš ten kikeno, žvelgdama į mus ir nesiruošdama niekur judėti.
- Kas tau vėl? – atsklido Liceros balsas. – Prieš pusvalandį buvome sustoję...
- Man nepatogu, - pasiskundė mergaitė.
Po pusdienio jojimo ji jau kalbėjo su savo bendrakeleive, nors ši atsakinėjo puse lūpų ir tik į kas antrą klausimą. Dažniausiai liepdavo užsičiaupti, tačiau vaikas nebūtų vaikas...
- Nepatogu? – purkštelėjo Licera, - sosto užsimanei? Kas tu tokia, dar viena princesė?
- Ne, aš Septera.
- Taigi, tu esi Septera. Princesė esu aš. Todėl sėdėk ramiai ir tylėk.
Mes pakilome į nedidelę kalvą, nuo kurios buvo galima šiek tiek apsidairyti. Tiesą sakant, nelabai buvo į ką. Visa žemė aplinkui buvo nelygi, netoliese buvusios kalvos uždengė tolimesnį vaizdą. Pasukau žirgą joti aplink apsamanojusią uolą.
- Ne, tu nesi princesė, - pasakė Septera.
- Ką tu išmanai...
- Išmanau! Princesės nejodinėja žirgais po dykumas, jas auksiniuose vežimuose vežioja. Mačiau kartą, kaip išvažiavo iš miesto. Be to, tu išsitepusi.
- Užsičiaupk! – pyktelėjo Licera.
- Negaliu, man nepatogu. Tu nustūmei mane ant krašto!
- Na gerai. O dabar?
- Dabar gerai. Sakiau, kad nustūmei...
- Jeigu daug kalbėsi, nustumsiu ir vėl.
Pajutau kylantį vėją. Jis dvelkė iš pietų, keldamas dulkes ir vos nenusmaukdamas gobtuvo. Prilaikydamas jį ranka, užuodžiau menką dūmų kvapą. Beveik pro šalį praslydo, vos nosies galiukui užteko. Kažkur priekyje mūsų laukė kompanija. Galbūt netgi rūdakasių gyvenvietė, kur ir traukėme.
- Kodėl tu tokia pikta?
- Ir vėl...
- Ne, tu tikrai nesi princesė. Princesės būna geros. Tu pikta. Tu ne princesė.
- O kodėl, tavo nuomone, aš negaliu būti pikta?
- Jeigu tu princesė, tu turėtum gauti visko, ko užsigeisi. Vadinasi, turėtum būti laiminga. Bet tu nesi laiminga. Vadinasi, negauni visko, ko įsigeidi. Vadinasi, tu ne princesė, - lėtai, bet užtikrintai išvedžiojo Septera.
Tai išgirdęs, Čiūra ėmė juoktis.
- Norėtum, - purkštelėjo Licera, - gerai, aš nesu princesė. Aš – žiežula ragana ir tau gera tikrai nebūsiu, kad ir kaip svajotum.
- Kodėl?
- Man tai malonu. Negaunu visko, ko trokštu, todėl esu žiežula, aišku?
Jeigu Septera ir linktelėjo, aš to neišvydau. Dairiausi geriausio kelio.
- Ne, tu nesi žiežula, - po trumpos tylos pasakė mergaitė.
Garsus atodūsis. Ir kanopų bilsnojimas.
- Žiežulos raganos, - ėmė aiškinti mergaitė, - gyvena pelkėse, kur gali lipdyti savo purvo golemus. Čia pelkių nėra. Be to, tu per jauna.
- Tai kas aš tokia? – paklausė Licera.
- Melagė.
Didenybė jai nieko neatsakė. Grįžtelėjęs per petį išvydau ją, jojančią kankinio išraiška. Mažoji atrodė kaip ir visos įsifantazavusios mažos mergaitės. Atsirėmusi į Liceros krūtinę, ji žiūrėjo į dangų ir rezgė naujas idėjas.

- Netoliese yra žmonių, - perspėjau.
- Plėšikai? – susidomėjo Emerzidė.
- Visko gali būti. Sustosime štai už tos uolos. Josiu apsidairyti.
Už uolos nieko gero neišvydome. Ta pati dykynė ir tie patys akmenys. Licera išsyk atsikratė Septera ir įsitaisė pailsėti ant akmens. Cerberis nieko nelaukdamas apsikabino jos kojas, ką labiausiai ir mėgo.
- Vėjas iš pietų... Jeigu negrįšiu ilgiau kaip valandą, jokite manęs vaduoti, - šyptelėjau. – O jeigu matysite, kad jų per daug, keliaukite be manęs.
- Nejuokinga, - prisimerkė Emė, neketindama lipti nuo kumelės.
- Tikėsiuosi, kad tavo sėkmė mane vis dar saugo, - šūktelėjau, paragindamas Pegasą į pietus, kur vėjas vis dar nešė dūmų kvapą, silpnai sumišusį su kažkokių patiekalų kvapais.

Tolokai priekyje pastebėjau iš žemės besistiebiantį laibą dūmų lanką, kurį vėjas sklaidė į mano pusę. Ne itin tamsūs, greitai išnykstantys. Kažkas turėjo pakankamai malkų.
Netrukus mano neregimas takas ėmė leistis žemyn, horizontas susitraukė iki gana plačios daubos, pradangindamas vakarop krypstančią saulę. Netrukus ir vėjas beveik išnyko, dūmai užleido vietą perdžiūvusių samanų ir kaktusų kvapui.
Išgirdęs tolimus balsus ir juoką, sustabdžiau Pegasą ir iššokau iš balno. Takas nesiliovė leistis. Kažkas buvo įsikūręs pačiame daubos dugne, pakeliui į rūdakasių stovyklą. Kirbėjo abejonė, kad tai greičiausiai bus ne plėšikai. Labai jau garsiai krykštavo – už pusės mylios girdėti.
Palikęs žirgą apačioje, užsikeberiojau ant milžiniško akmens, kokių čia netrūko. Vėl užuodžiau dūmus, o kartu išvydau ir tuos, kurie virė ir kepė, nenustodami kalbėtis.
Ne, tai negalėjo būti plėšikai. Du karavanai ilsėjosi greta didžiulio akmeninio pastato. Šalia stovėjo dar keli, daug mažesni, kuriems stogus atstojo tvirtai ištempti audeklai. Net iš tokio atstumo mačiau iškabą su visiems mirtingiems suprantamu ženklu – dubeniu ir šaukštu. Užeiga. Greičiausiai netgi nakvynės namai su patogumais, o tai jau visai gerai.
Didžiuliame kieme, nušviestame kelių tuzinų deglų bei poros laužų, sukiojosi apie šimtą žmonių – dauguma vyrai, ginkluoti iki dantų. Buvo ir vaikų, laksčiusių paskui motinų sijonus ir šiaip kas kur. Moterys rūpinosi savo vyrais, šie nuožmiai prekiavo, paskubomis susirentę vietinės reikšmės turgelį. Dar keli užsipylinėjo smegenis svaigalais, pamiršę apie laukiančią kelionę.
Buvo ir sargybiniai, kurie budėjo prie trejų vartų, mat visas tas balaganas buvo aptvertas nemenka tvora.

Ir visgi, jeigu būčiau plėšikas, juos būtų vieni niekai iš čia apšaudyti strėlėmis. Dar kelios dešimtys tokių šaulių šlaituose – ir nedidelis karas laimėtas be nuostolių.
Nebent stovykloje jau žinojo apie tai ir buvo imtasi priemonių...
Staigiai grįžtelėjau atgal ir sukandau dantis, mintyse nusikeikdamas – į mane taikėsi iš arbaleto jaunas, gal penkeriais už mane jaunesnis tamsiaplaukis vyrukas, pasidabinęs mėlyne po dešine akimi. Jo rankos nedrebėjo.
- Sveiki, - linktelėjau, stengdamasis nedaryti staigių judesių, - ar čia įprasta pirma klausinėti, tada šaudyti?
- Žiūrint, kas klausia, - atsiliepė šaulys.
- Aš Edvardas, medžiotojas, - pasakiau draugiškai, - keliauju su keliais bendražygiais į rūdakasių stovyklą. Turėtų būti kažkur pietuose už pusdienio kelio.
- Aha, - linktelėjo šaulys. Strėlės antgalis nė neketino nusileisti žemyn. – Tęsk, aš klausau.
- Na... pakeliui užuodžiau dūmus, todėl liepiau saviškiams laukti, o pats atsidūriau čia. Tokia mano istorija. Kokia bus tavo?
- Mano, sakai... Tarkim, sėdėjau aš ana ten, tarp akmenų ir ketinau pavakarieniauti sau, kai pastebėjau kažkokį neaiškų tipą, panašų į plėšiką, traukiantį link mano šeimininko užeigos. Sakau sau – „jeigu jis ne plėšikas, tuomet jos tiesiai ir nujos prie artimiausių vartų, kur jį sustabdys ir apklaus. Ne mano reikalas“.
Tačiau štai, tas žmogus sustabdo savo kumelioką, nulipa nuo jo ir ropščiasi į uolą paspoksoti, karavanų paskaičiuoti. O čia jau negerai. Sakau, reikia man eiti ir išsiaiškinti, kol jis vienas, be kompanijos. Tokia štai mano istorija. Ką dabar man su tavimi daryti?
- Aš ne plėšikas.
- Patikėčiau tavimi, tačiau matai, visi taip sako. Kaip man atskirti?
- Nežinau, - gūžtelėjau pečiais, - turbūt tau teks mane nušauti, ar ne?
- Tai jau turbūt, - linktelėjo jis. – Ko čia užlipai?
- Tu ir pats čia liptum, jeigu dykumoje bent kiek ilgiau pagyventum, - pasakiau piktokai, - iš kur man žinoti, kad apačioje užeiga, o ne plėšikų lindynė? Šioje Alibaho pusėje aš pirmą kartą.
- Velniava, ir vėl tu teisus. Nekenčiu šaudyti į gerus žmones, tikrai... Bet vieną kartą paleidau patį tikriausią plėšiką, prieš kelias savaites skerdusį karavaną prie Taradoso. Snukis tikro bandito, apsirikti tik kvailas galėtų. O balsas – kaip Oberhaido skaistuolės. Ką man reikėjo daryti, tavo nuomone?
- Jeigu sakyčiau, kad nušauti, tuomet tu ir mane nušausi, - murmtelėjau. - Kvailai išeina...
- Taigi. Gal galiu pažiūrėti į tavo ginklus?
- O yra iš ko rinktis? – atsidusau.
- Tu trečią kartą teisus. Nėra. Tik lėtai, be kvailysčių.
Suspėjau ant akmens padėti tik kalaviją, kai apačioje sukaukšėjo žirgo kanopos ir moteriškas balsas pašaukė mane vardu.
Šaulys kaipmat prisiplojo prie uolos, suspausdamas arbaleto buožę. Mano gyvybė pakibo ant plauko. Žvilgtelėjau žemyn, į nekantraujančią Emerzidę.
- Liepiau gi laukti! – šūktelėjau nepatenkintas.
- Taip, bet tada aš likčiau per toli, kad galėčiau tau nešti sėkmę, - atrėžė ji, šypsodamasi. – Ką pamatei? Kas ten, dauboje?
- Užeiga, - burbtelėjau, pažvelgdamas į šaulį, kuris nusiraminęs atsistojo ir nuleido ginklą.
- O tu tikras kvailys, - pareiškė jis man, žiūrėdamas į merginą. – Ji teisi. Jeigu būtum atjojęs kartu su ja, nebūčiau net išlindęs su savo klausimais. Plėšikai nejodinėja kartu su sijonuotomis moterimis. Tik niekam to nesakyk!
Jis nusišypsojo Emei, pamojavo jai, tada apsisuko ir nušokavo per uolas atgal į savo slėptuvę.
- Kas jis toks? – pasmalsavo mergina, kai nulipau žemyn.
- Sargybinis, palaikęs mane plėšiku.
- Vadinasi, aš pačiu laiku atjojau, - nusišypsojo Emė. – Sakiau, kad turiu būti šalia.
- Turbūt tavo tiesa. Jojam, pasiimsime likusius. Apačioje mūsų laukia karališka nakvynė už greičiausiai karališką kainą.

---


Būriu, juolab su vaiku ir dviem moterimis, prasmukome pro vartus be jokių sunkumų. Sargai net nepasivargino paklausinėti, iš kur mes, gal tik į cerberį įsispoksojo labai jau nepatikliai, lyg nežinodami, ar čia šuo su trimis galvomis, ar vynas buvo per stiprus. Praleidę mus ir atsitokėję labai jau rūpestingai užrėmė vartus mums už nugarų. Nenuostabu – dykumoje vieniša sodyba neilgai teišliktų, jeigu į saugumą būtų spjaudoma. Visgi čia ne Žaliojo Kalnyno pasienis, kur raganos sau patyliukais į kumštį krizena, praeivius mulkindamos.
Didysis akmeninis pastatas buvo ir užeiga, ir nakvynės namai viename. Nakvoti galėjai kaip tik patinka –  su buteliu ant stalo, o jeigu piniginė ne tokia tuščia – tuomet ir viename iš kambarių kituose dviejuose aukštuose.

Pinigų mums netrūko, nes, Parvelio nurodymu, iždą apšvarinau sąžiningai. Todėl ir nakvoti turėjome trijuose kambarėliuose – daugiau mums užeigos savininkas negalėjo pasiūlyti, nes likusiuose įsikūrė pirkliai.  Čiūra ir Dolimėjus gavo vieną palėpėje, man ir Emei atiteko vienas antrame aukšte, o dar viename įsikūrė Licera. Žinoma, ne viena.
- Jūs man tyčia mergiotę visur kaišiojate? – paklausė ji, kuomet susitikome prie vieno iš stalų pirmame aukšte.
Ore tvyrojo kepamos mėsos kvapas, sumišęs su karšto vyno bei šviežios duonos kvapu.
Septera kiek įsižeidusi dėbtelėjo į princesę, tačiau nedrįso paprieštarauti.
- Ne, - pasakiau pagalvojęs, - tiesiog taip išėjo. Nebent nori nakvoti viename su Čiūra arba Dolimėjumi.
- Maniau, mažąją pasiims Emė!
- Tuomet tau tektų rinktis tarp manęs, Čiūros ir Dolimėjaus. Tiesą sakant, tau vis tiek tektų rinktis iš jų dviejų, nes aš svarsčiau pasilikti nakčiai su miela mergina. Tu, deja, nesi miela mergina. Todėl kitas išvadas pasidaryk pati.
- Gali su manimi, - Čiūra meiliai nusišypsojo, - man tu labai miela mergina...
- Pasvajok, - Licera nunarino galvą ir pažvelgė į Septerą, - ką gi, mudvi ir toliau liksime draugės, ar ne?
Mergaitė nieko jai neatsakė. Ji žiūrėjo į pro šalį nešamą maistą.

Kadangi užeigoje lankėsi daugiausiai vyrai, nenuostabu, kad merginos čia sulaukė ypatingo dėmesio. Būčiau ramiai spjovęs į tuos varstančius žvilgsnius, jeigu ne mano mokinė, kuri, savo nelaimei, buvo pernelyg kilminga.
- Amasul, - pasisveikino su mumis kažkoks vyras, apsimuturiavęs veidą skudurais, - kokios nuostabios dykumų gėlės žydi jūsų tarpe! Jos laisvos?
- O kas klausia? - prisimerkiau, stengdamasis permatyti kiaurai jo veidą dengiantį skudurą.
- Soburas, vergų pirklys. Daug keliauju, daug grožybių šioje šalyje matau. Tačiau reta kuri iš jų prilygsta...
- Jos neparduodamos, - nutraukė tiradą Čiūra, nelaukdamas, kol pirklio susižavėjimas peraugs į derybų karštinę. - Taip, žinoma, - pirklio akys šypsojosi, - kažkada kiekvienas žmogus ima įsivaizduoti, kad yra neparduodamas. Gero jums vakaro, ponai. Ir jums, nuostabiosios gėlelės.
Jis žemai nusilenkė Emei ir Licerai, tada nukiūtino į patalpos gilumą, kur prisijungė prie savo sėbrų.
- Ką gi, su moterimis jis kalbėtis moka, - pasakė princesė.
- Kol jos laisvos, - sumurmėjo Emerzidė, - kažin, ką jis mums pagiedotų, įkišęs į narvą.
- Man jo akys nepatiko, - pasakė Čiūra,  - ypač kai į mūsų kilmingąją žiūrėjo. Galiu prisiekti, kad jis įtaria, kad kažkuri iš merginų yra ne prastuolė. Negerai.
- Vergų pirklys rizikuotų prekiauti kilminga moterimi? – suabejojo Licera.
- Čiūra teisus, - pritariau. – Kilmingos moterys daug vertingesnės vergų turguose nei paprastos vergės. Jeigu kada nors nuvyksite į Soiteną, paklausykite prie narvų, kaip pirkliai giria savo prekes. Ten visos jų vergės tampa kokios nors šalies princesėmis ar karalienėmis. Tokias labiau perka.
- Koks įžūlumas! – pasipiktino Licera.
- Princeses daug maloniau pamylėti, - filosofišku tonu pareiškė Čiūra ir čia pat sulaukė piktų žvilgsnių. – Štai kodėl jos tokios vertingos. O rizikos jokios nėra. Net jeigu paaiškėtų, kad vergė – išties kilminga, kas gi skubėtų ją vaduoti? Kas, visų pirma ja, patikėtų? Pirkliai retai kada daro klaidas ir neparduoda vergių jų pačių gimtinėse.
- Mūsų paukštelei reikia persidažyti plunksneles, - tarstelėjau, žiūrėdamas į savo mokinę.
Licera vyptelėjo ir užsitraukė ant galvos kapišoną.
- Dabar gerai?
- Dabar tu netgi labiau įtartina, negu anksčiau. Visi taip ir lįs į akis pasižiūrėti, kas ten po gobtuvu slepiasi. Ne, aš turiu galvoje tikrą pasikeitimą. Pasidaryk ką nors su plaukais, pasidažyk akis kaip nors kitaip... Gal Emerzidė tau gali padėti?
Vidun įėjo daugiau vyrų apmuturiuotais veidais ir Licera nejučia susigūžė.
- Tučtuojau į viršų, - tyliai įsakiau, - aš palydėsiu. Ir kol netapsi kitokia, gali nesirodyti tarp žmonių. Aš rimtai.
Tylėdama mokinė pakluso.
Drauge su Eme ji užsirakino mano kambarėlyje, o aš nusileidau, kad galop surasčiau besislapstantį tarną, kuris čia aptarnavo klientus.

Tik dabar atkreipiau dėmesį į svetimus, kurie gana garsiai tarpusavyje kalbėjosi, aptarinėdami tai šį, tai tą. Nors užeigoje buvo daug žmonių, netrukau suprasti, kad didžioji dalis jų – viena didelė kompanija, arba kitaip – vienas karavanas. Dauguma buvo gerai ginkluoti sargybiniai, pėdsekiai, medžiotojai, prižiūrintys kelionės metu tvarką bei užtikrinantys visišką saugumą. Pirkliai greičiausiai būriavosi lauke, vis dar neketindami baigti savo sandėrių. Tie kiti, nepriklausę karavanui, šiek tiek skyrėsi nuo likusiųjų. Karavano vyrai vilkėjo maždaug vienodais drabužiais, iš sukirpimo nesunku buvo atspėti ir šalį – Soitenas. Toks pats dykumų kraštas, kaip ir Alibahas, tačiau pirkliai ten visada labiau domėjosi vergais.
Ypač įsiminė vienas iš jų, palyginus su kitais – tikras milžinas. Jo ir ginklai atitiko savininko ūgį. Kai įėjo į užeigą, regis, žemė sudrebėjo.
- Burimika! – suriko jis griausmingu balsu, net tie, kuriems buvo nė motais, atsisuko, - tu man skolingas dvidešimt už dingusį vergą!
Prie vieno iš stalų sėdėję vyrai susilenkė į kablius, ypač vienas iš jų, pasidabinęs ožio barzda.
- Betgi Hataka, tu pats jį turėjai saugoti! – cyptelėjo jis, - pinigus sumokėjai, vergas tavo. Turėjai saugoti!
- Saugojau, senas šakale, saugojau! – griaudė milžinas, - manai, mano vyrai veltui duoną valgo? Tavo paties žmonės apie tave blogus dalykus kalba, Burimika! Sako, tarp savo tarnų turi vagį, kuris parduotus vergus paslapčia išlaisvina ir parveda atgal į šeimininko narvelį! Eime, pasivaikščiosime po tavo karavaną!
- Hataka, aš tau prisiekiu...
- Jeigu prisieki, tada tau nėra ko bijoti, ar ne?
- Betgi Hataka...
- Išsisukinėji, kirmine?!
Pirklys taikiai kilstelėjo letenėles.
- Dievaži, Hataka, eik į mano karavaną! Dairykis kiek tinkamas, nėra ten tavo vergo!
- Žinojau, kad tu taip pasakysi, Burimika, - milžinas sustojo prie stalo ir pasilenkė prie pirklio, - žinai ką? Aš visgi pasidairysiu, dėl viso pikto. Bet Burimika, aš girdėjau, kad vakar pradingo ne tik mano vagis, tačiau ir vienas tavo žmonių. Tas pats vagis, apie kurį čia kalba. Man atrodo, tu man vis dėl to skolingas daugiau, negu dvidešimt auksinių. Tavo reputacija dvokia, Burimika. O mano nosis labai jautri. Tai jeigu nenori, kad šitas metalas atsidurtų tavo krūtinėje, arba gauk man vergą, arba auksą!
Milžinas išsitraukė kardą ir prikišo prie pat pirklio akių, idant šis gerai pažiūrėtų į ašmenis. Pastarojo sargybiniai išsitraukė kardus, tačiau liko susilenkę į kablius – milžino jie prisibijojo.
- Gerai, - sucypė Burimika, išsigandęs ir drebantis, - tavo tiesa, Hataka. Gausiu tau naują vergą, kai tik atvyks trečias karavanas. Jau turėtų atvykti, netrukus.
- Šaunuolis, - linktelėjo Hataka, slėpdamas kardą, - tik žiūrėk, kad tas karavanas būtų tikras, o ne koks miražas. Man sakė, kad jis vėluoja jau visą dieną. Gal tai dar viena tavo pasaka?
Burimika dievagojosi, kad tai jokia pasaka.
Susidomėjęs prisiartinau arčiau.

Akies krašteliu išvydau judėjimą prie laiptų. Nusileido Emerzidė ir Licera. Abi merginas susyk nudelbė daugybė susižavėjusių žvilgsnių, tačiau princese buvau patenkintas – ji persirišo plaukus iš ilgos kasos į kuodą, pasipuošė balsva kepuraite, o akys buvo paryškintos nenatūraliai dideliu šešėliu. Na, bet jeigu kiti buvo sužavėti, vadinasi, tai turėjo būti gražu. Pažinti ją sunkiau, o tai svarbiausia tokioje kompanijoje.

- Taigi, - linktelėjo Hataka, liovęs spoksoti į merginas, - lauksiu tavo dovanos, Burimika. Antraip neišvyksi iš šios daubos, prisiekiu... O tau ko reikia?
Jis dėbtelėjo į mane, nes priėjau pernelyg arti.
- Gero jums vakaro, pirkliai, - pasisveikinau, - tiesiog ėjau pro šalį ir išgirdau, kaip paminėjote vėluojantį karavaną. Gal tas karavanas turėjo atvykti iš šiaurės?
- Iš Inomeho, - kaipmat pašoko Burimika, pamiršęs milžino grasinimus. Jis netgi išsitiesė visu ilgiu. – Jūs žinote ką nors apie jį?
- Nežinau, ar tikrai apie tą patį, - gūžtelėjau pečiais, - tačiau vakar, keliaudami čionai, aptikome karavano liekanas. Aštuoni skirtingų spalvų vežimai, beveik visi keliautojai negyvi. Sprendžiant iš pėdsakų, plėšikų darbas. Už pusės dienos kelio nuo čia.
Milžinas sustingo lyg uola, lyg tai būtų kažką reiškę ir jam.
Burimika išbalo, jo kojos susilenkė, senis šlumštelėjo lyg maišas ant kėdės.
- Ką... ką jūs sakote! – sustenėjo jis.
- Negaliu nieko daugiau pasakyti, - skėstelėjau rankomis, - plėšikai nepaliko jokių ženklų, viską sunaikino. Liko tik lavonai, bet dabar jie jau bus sudoroti paukščių.
Pirklys ir jo sargai sėdėjo netekę amo. Vienas iš jų staiga pakilo ir išbėgo į lauką, ten ėmė šaukti kažką vardu.
- O mano brolis?.. – staiga atsitokėjo vienas iš Burimikos padėjėjų, - Mano brolis turėjo ten būti!
- Aš nežinau, kaip atrodo jūsų brolis, - pasakiau.
- Ar kas nors išliko? – staiga atitoko Burimika, - prekės, vežimai – kas nors?
Jis ėmė mąstyti kaip tikras pirklys, tačiau ir vėl atsakiau neigiamai. Tai jį palaužė visiškai.
- Palauk, - grubiai sulaikė mane Hataka, - sakei, kad beveik visi negyvi. Kas liko gyvas?
- Mergaitė, vardu Septera. Ji ten, prie stalo, kur merginos. Pažįstate ją?

Visi susibūrė prie mūsų stalo, kur apžiūrėjo Septerą. Mergaitė neatrodė labai patenkinta tokiu dėmesiu, pabandė pasislėpti už Liceros nugaros.
- Pažįsti vaiką, Burimika?
- Pirmą kartą matau, - atsiliepė pirklys, - bet vardas girdėtas. Ar tik nebus kurios nors vergės vaikas?
- Tau tik vergai galvoje, senas šunie! O jeigu ji kurio nors iš mūsų vyrų dukterėčia?!
- Mes juk galime paklausti, Hataka!

Netrukus pirklys ir milžinas sukvietė vidun visus, kas priklausė jų karavanui. Susibūrė tirštuma vyrų ir moterų, prasidėjo Septeros vertinimas, o aš ėmiau gailėtis, kam iš viso išsižiojau. Burimika buvo iš tų žmonių, kurie bet ką galėjo paversti vergu. Net ir paprastą keliautoją, atsitiktinai sutiktą dykumoje. Maža mergaitė jiems nieko nereiškė.
Tik viena moteris kiek aiškiau prisiminė Septeros vardą, tačiau netgi ji negalėjo pasakyti, kieno buvo mergaitė. Galop geniali mintis šovė tam pačiam Hatakai, kurio ir smegenys, tikriausiai, buvo didžiausios.
- O gal jos pačios paklauskime?
- Nesąmonė, - užginčijo pirklys, - kad išsisuktų, ji bet ką papasakos. Neįmanoma pasitikėti vergais!
- Ji gyveno dideliuose namuose, - staiga prabilo Emerzidė, kuriai įgriso visas tas turgus, - jos motina nebuvo vergė, tėvas dirbo samdomu sargybiniu, jį vadino Minteru. Išklausinėjau vakar, kuomet ji dar jūsų nematė savo akyse.
Pirkliai ir jų sargybiniai nepatikliai pavėpsojo į naują pašnekovę, tada, paveikti jos dailaus veidelio, susibūrė į krūvą ir ėmė tyliai kažką tartis.
- Man visa tai nepatinka, - tyliai pasakė Licera, - jie iš anksto jau sugalvojo, kad vaikas bus vergas. Tai žvėriška!
Mes sutartinai išpūtėme akis, visi kaip vienas įsispoksodami į ją.
- Čiūra, ši dykuma prakeikta, - sumurmėjau, - princesės čia tampa žmonėmis...
- Užsičiaupk! – įnirto Licera, - nejaugi man vienai rūpi, kas nutiks mažajai?
- Tu teisi, - linktelėjau, - rūpi. Bet... nesitikėjau to iš tavęs, savo mokinės, kuriai mažai kas rūpi. Sveikinu. O kol kas palaukime, kol jie nuspręs. Tada pažiūrėsime.
- Mergaites vergų turguose perka nesiderėdami, - sumurmėjo Čiūra, - sako, jas vertina netgi geriau, nei princeses ar karalienes...

Pirklių karavanas, regis, suskilo į dvi dalis. Vieni buvo pasiryžę joti į šiaurę pasižiūrėti, kas ten iš tiesų nutiko. Hataka paprašė manęs smulkiau nupasakoti vietą. Tuo tarpu Burimika niekur neskubėjo, užsiėmęs Septera.
- Šiaip ar taip, mergaitė mums sugrąžinta, - sakė jis, - jos tėvas ir motina pražuvo, o ja kažkas turi pasirūpinti. Aš ją priimsiu į savo karavaną, dievaži, jeigu niekam jos nereikia!
- Visi čia puikiai žino, kaip tu ja pasirūpinsi, Burimika! – atsišaukė Hataka. – Tu savo dukterėčią zorhunų šunims pardavei, kad tik nereikėtų jai skolos mokėti! Visi tai žino!
- Kas tie visi? – pasišiaušė pirklys, - parodyk bent viena, užuot čia rėkęs niekus! Mano šeima didelė, gali ne vieną vaiką priglausti.
- Tau dar penkias dykumas apmyžti reiktų, kad tavo šeima bent galėtų vadintis šeima! – supykęs pareiškė Hataka. – Vaiką aš pats paimsiu, kalba baigta. O jeigu nori įrodyti kitaip, tai kalbėk prasmingus žodžius, Burimika, antraip prisiekiu...
- Gerai, ji tavo, - taikiai kilstelėjo letenėles pirklys, - jeigu tu visas savo bėdas taip sprendi, milžine, tuomet pasiimk ją ir pamiršk apie savo skolas už neišsaugotus vergus. Su tavimi reikalų daugiau turėti neketinu!

Jis nusisuko ir sugrįžo prie stalelio, nukrauto valgiais.
Milžinas akimirką gręžė jo nugarą aštriu žvilgsniu, tada nusispjovė ant grindų ir davė nurodymus ruoštis žygiui.
- Mes ją paimsime, - priėjo jis prie manęs, - ačiū, kad suradote ir atgabenote. Turiu savo būryje pakankamai moterų, jos ja puikiai pasirūpins. Nagi, eikš čionai, vaike!
Septera susigūžė Licerai už nugaros.
- Tu dovanojai pirkliui skolą, - pasakė princesė, žiūrėdama milžinui į akis, - tai reiškia, kad pirkai iš jo teisę turėti mergaitę. Tai reiškia, kad ji visgi vergė.
Hataka nuleido ranką, kuria norėjo ištraukti vaiką iš slėptuvės.
- Ir tu nori derėtis, moterie? – paklausė jis kiek piktai.
- Mes ją suradome, tad visai aišku, kam ji dabar priklauso, - atrėžė ji. – Tik jūs, bukagalviai, mūsų net neklausėte. Jūs ne ką geresni už plėšikus!
- Valdyk liežuvį, mergiote! – supyko Hataka, susiraukdamas lyg debesis, net užeigoje, regis, sutemo.
Išgirdę jo balsą, nustebę pirkliai sužiuro į mūsų būrelį. Tačiau Licera neišsigando, kaip kad Burimika. Priešingai – ji atsistojo ir narsiai pažvelgė Hatakai į mažas akutes.
- Ketini ją atimti jėga, pirkly?
Milžinas, piktas ir sutrikęs, akimirką kovojo su jos žvilgsniu, tada greičiausiai prisiminė, kad jis pirklys, o pirkliai paprastai derasi.
- Kiek tu nori už ją?
- Ji neparduodama, - atrėžė ji šaltai, atsisėsdama atgal.
Hataka linktelėjo susimąstęs, tada pažvelgė į mane.
- Ar tu čia vadovauji savo žmonėms?
- Taip, - atsakiau tvirtai, nors manęs vadu niekas ir nepaskyrė. Ne tai buvo svarbiausia. Hataka neturėjo išgirsti dvejonių.
- Tada kiek tu nori už mergaitę? – paklausė jis, nebekreipdamas dėmesio į Licerą.
Princesė akimirksniu suprato, kurlink suka pirklys. Jos, kaip moters, nuomonė čia pernelyg mažai reiškė.
- Mes ne vergų pirkliai, - pasakiau, - mergaitė neparduodama.
- Bet ji ir ne jūsų, - prisimerkė pirklys. – Jeigu jūs ne pirkliai, tada esate grobikai, ar ne?
- O aš ir nežinojau, kad Soitene dabar įprasta šitaip derėtis, - šyptelėjau, - žinai, Hataka, paklauskime pačios mergaitės, kur ji norėtų būti. Jeigu su tavimi, galėsi ją vesti į savo vežimą, aš tavęs nesulaikysiu. Jos ir taip niekas nelaiko.
- Mudu puikiai žinome, ką atsakys mergaitė. Ji jau pripratusi prie jūsų, kodėl ji turėtų eiti su manimi?
- Tuomet mudviem nėra apie ką kalbėtis. Mes ne vergų pirkliai. Jok apžiūrėti karavano liekanų, kaip ketinai iš pradžių.
Staiga milžinas nusišypsojo.
- Garbinga, - linktelėjo. – Tebūnie kaip jūs norite. Aš išgausiu savo skolą iš to seno šakalo Burimikos.
Jis apsisuko ir įsimaišė tarp savo žmonių, dar sykį paragindamas juos paskubėti.

- Gyvuliai, - iškošė tyliai Licera, - nesuprantu, kaip juos anksčiau galėjau pakęsti. Jie gi atvyksta į miestą, prekiauja vergais turguje!..
- Sveikinu, - pasakiau, - dabar Septera turės naują mamytę. Gera žinia mūsų negausiam būreliui. Antra vertus, nelabai suprantu, kas privertė tave kovoti už vaiką.
- Aš ne... – Licera nuleido galvą, mąsliai pažvelgė į Septerą, - nežinau, kodėl.
- Bus apie ką pamastyti, - pasakė Dolimėjus, - laimingi vaikai yra gražūs. Ar ne?
Paklausė jis mergaitės, tačiau ši neišgirdo nei burtininko, nei Liceros.

Apvaliomis akimis stebėjo kažką man už nugaros, pamiršusi kvėpuoti. Kai atsisukau, nieko neišvydau šalia savęs, tik kiek toliau sėdėjo keli pašaliniai, gurkšnodami vyną.
- Kas nutiko? – paklausiau, - ką tu pamatei?
- Vyras prie sienos, - vos girdimai sušnabždėjo mergaitė, - mačiau jį pro plyšį vežime. Jis kapojo mano... tėtį kardu!