Kampas

Vienas momentas išlikęs. Vaikų biblioteka. Šalia namų. Kito kiemo namo kampe. Ir rašytoja, dirbanti tenai bibliotekininke. Tokia poetė su storais akiniais. Ir išsirinkau vieną knygą. Ryte, anksti. Parėjau namo. Sesuo miegojo mūsų kambrį. Namie nieko nebuvo. Atsiguliau svetainės už sofos. Ant kilimo. Ant grindų. Ir pradėjau skaityti parsineštą knygą. Ir skaičiau ir skaičiau. Ir kai atsikėlė sesuo, aš skaičiau jau paskutinį puslapį. Ir aš jai pasakiau „žiūrėk, aš jau perskaičiau knygą, o tu miegojai“.
  Kitas momentas. Aš ir mama. Parduotuvė ant kampo. Užėjom. Aš laukiau prie kasų, prie įėjimo. Ir kai tik mama nuėjo, atėjo senutė ir paprašė manęs paprašyti mamos ar sesers, kad nupirktų jai duonos, nes ji nieko seniai nevalgė. Neatsimenu ką sakiau. Bet tada kažkoks vyras stovėjęs prie kasos, dave jai baltos duonos. Ji pasakė ačiū. Ir kai aš su mama išėjau iš parduotuvės mačiau kaip ji atsiplėšė ir pradėjo valgyti sausa duoną ir šypsojosi. Pagalvojau, kad ji nuostabus žmogus.
  Ir dabar. Pavalgęs, nusiprausęs, atsigulęs į lovą atsiverčiu šiandien iš bibliotekos parsineštą knygą. Atsiverčiu. Seniai neskaičiau. Ir pradedu skaityti...