60 dienų

I dalis

Visada galvojau, kad esu geras žmogus. Todėl ir stengiausi padėti tiems, kam tikrai reikėjo mano pagalbos. Bet pati nesulaukiau už tai jokios padėkos. Visiškai nieko, netgi paprasto ačiū.
O dar ir tėtis išsiskyrė su mama.
Kenčiau ištisus mėnesius teismo procesų, kol galiausiai mano globą pripažino tėčiui. Mama buvo bedarbė ir dar sirgo depresija. Jau nuo pat pradžių buvo aišku, kas laimės.
Mylėjau juos abu. Bet labiau norėjau likti su mama, nes tėtis gyveno su moterimi, kurios aš nekenčiau. Ir apgyvendinti mus kartu reiškia laukti didžiulių pasekmių. Ketinau jai apkartinti gyvenimą. Juk ji jau sugriovė manąjį. Tėtis juk dėl jos paliko mano mamą.
Jau esu buvus pas juos. Ir kiekvieną kartą aš vis ką nors iškrėsdavau.
Pirmasis mano pokštas, kuri pavadinau „Piktųjų dvasių varymas“ puikiai pasisekė. Juokiausi visą dieną.
Jis prasidėjo tuo, kad atsinešiau burtų knygą. Virtuvėje pasistačiau ant stalo ir uždegiau žvakes. Po gero pusvalandžio į virtuvę įžengė Lina, kuri jau tapo tėčio sužadėtinė.
Pažvelgė į stalą ir piktai paklausė:
  – Ką čia veiki?
  – Ketinu iš šių namų pašalinti visą blogį, pradedant piktosiomis dvasiomis.
Ir tada pradėjau keistai veblenti ir sakyti jai nesuprantamus žodžius. Ji stovėjo išplėtusi akis ir mažumėlę išsigandus. „Mano vaidinimas prasideda“ –  pagalvojau.
Atsiklaupiau ir pradėjau isteriškai klykti.
  – Ne, nelieskit manęs, padėk man Lina. Jos nužudys mane.
Klykiau taip garsiai kaip galėjau. O ji sustingo iš siaubo. Tada pripuolė prie manęs ir pradėjo kratyti.
  – Liaukis, Sandra, nebegąsdink manęs.
  – Išsigandai? –  paklausiau jau ramiu balsu.
  – Žinoma. Ar tau jau viskas gerai? –  sunerimusi paklausė.
Tada aš staiga atsistojau ir nustūmiau žvakes ant žemės.
  – Kas man darosi? –  vėl suklykiau. –  Nebevaldau savo kūno.
Ji išpūtė akis  ir pasitraukė nuo manęs.
  – Lina, tau bus galas ir labai greitai, –  pasakiau visiškai kitokiu balsu, kad pagalvotų, kad kalbu ne aš.
Ji vėl sustingo, tada papurtė galvą ir klykdama išbėgo iš virtuvės.
Žiūrėjau jai pavymui. Ir nebeištvėrusi pradėjau juoktis. Buvo neapsakomai juokinga. Nors gal ir kiek žiauroka. „Ji to nusipelnė“–  pagalvojau. Ir garsiai nusijuokiau.
Antrąjį pokštą pavadinau „Šunybė „. Kuri iškrėčiau visai netyčia.
Eidama pas tėtį pamačiau labai gražų mielą šuniuką. Jis taip meiliai šypsojosi ir vizgino uodegą, kad pakėliau jį ir nešiausi kartu su savimi.
„Pas tėtį pavaišinsiu dešryte ir duosiu atsigerti“–  mąsčiau eidama. Užlipusi atsirakinau duris ir įėjau. Šuniukas laižė man veidą. Nusijuokiau.
Staiga iš virtuvės išgirstu balsą.
  – Sandra čia tu? –  paklausė Lina.
  – Taip, tai aš, –  nenorom atsakiau.
Ji išėjo iš virtuvės ir su siaubu pažiūrėjo man į rankas.
  – Kam čia atsinešei tą šunėką. Aš ji išvariau šiandien. –  Užriko ji.
Šuniukas išgirdęs jos balsą pradėjo urgzti. Matyt prisiminė ją.
  – Kodėl taip padarei, vargšas šuniukas, –  sumurmėjau, glostydama jo galvą.
  – Tas padaras apgriaužė duris.
Staiga šuniukas ištrūko man iš rankų ir puolė Liną. Ji išsigandus užšoko ant kėdės, stovinčios koridoriuje. Ir klykė:
  – Štiš iš čia. Von tu padare.
Aš neišlaikiau ir pradėjau juoktis. O šuniukas lakstė aplink kėdę ir lojo.
Lina užsimojo  koją ir norėjo jam trenkti, bet šuo užsikabino už jos kelnių. Ji išsigandusi pradėjo purtyti koją. Bet šuo nepasidavė.
Buvo labai juokinga. Vos nesiraičiau iš juoko ant grindų.
  – Sandra liaukis žvengusi, pasiimk tą kvailą šunį. –  Užbliovė Lina.
Susitvardžiau. Ir pačiupau šuniuką. Jis laikėsi labai stipriai, tad teko paprakaituot, kad jis pagaliau paliktų jos kelnes ramybėje.
Kai pagaliau pavyko jį nuo jos atplėšti, pamačiau, kad iš jos kelnių apačios teliko skuteliai. „Gerai pasidarbavo“ –  iškart kilo mintis ir vėl garsiai nusijuokiau.
  – Kvaiša, išnešk jį greičiau iš šių namų, kol neišmečiau. –  Vėl užriko Lina.
  – Geras šuniukas, geras, –  suniurnėjau ir pradariusi duris padėjau jį į koridorių.
Kai atsisukau Lina jau buvo ant grindų ir apžiūrinėjo savo kelnes.
Ji atrodė įsiutus. Ir pajutau, kad šįkart man lengvai neatleis.
Na, bet praėjus mėnesiui po šio įvykio ji atrodo nebepyko. Ir aš tuo džiaugiausi, nes kaip tik turėjau atsikraustyti gyventi pas juos.

II dalis

Pagaliau iškrausčiau savo tašes.  Laiminga atsiguliau ant lovos  ir pakėliau rankas į viršų. Negalėjau patikėti, kad man davė tokį didelį kambarį. Turėjau netgi nuosavą kompiuterį.
Jaučiau, kad man čia patiks.  Nusprendžiau pasistengti ir  praskaidrinti jų nuobodų gyvenimą. Su manim niekada nebus liūdna.
Staiga į duris pasibeldė. Nesitikėjau, kad šiandien dar kas nors pas mane užeis.
  – Prašom, –  pasakiau.
Tai buvo tėtis.
  – Gražiai susitvarkei, –  dairydamasis prakalbo.
  – Ačiū. Ar ko norėjai, tėti? – paklausiau, stengdamasi nutaisyti mandagų balsą.
  – Tik norėjau pažiūrėti kaip įsikūrei. Na kaip tau kambarys?
  – Puikus, tėti. Ačiū, kad davėt tokį didelį kambarį, o ne kokią landynę. –  Nusijuokiau.
  – Na, Lina iš pradžiu prieštaravo. Sakė, kad nenusipelnei tokios prabangos, bet galiausiai nusileido. Sandra, ji vis dar pyksta ant tavęs. – Liūdnai kalbėjo tėtis.
  – Aš jos atsiprašiau. Kaip galėjau žinoti, kad tas šuo jos taip nemėgsta. Ir tu būtum ji paėmęs su savimi. Jo tokios nuostabios akis. Jis taip į mane žiūrėjo. – atsidusau.
  – Aš tavęs nekaltinu, bet norėčiau, kad kol čia gyvensi pasistengtum sutarti su Lina. – liūdna balso gaidelę, pakeitė įsakmus tonas.
  – Gerai, pasistengsiu. – atsakiau nenoriai. „ Kaip jis iš manęs gali to reikalauti“ šmėkštelėjo mintis.
  – Ačiū. Na, labanakt, dukrele. –  Pabučiavo į kaktą ir išėjo pro duris.
Trenkiau kumščiu į pagalvę. Buvo pikta, kad tėtis manęs nesupranta ir dar nori, kad aš su susidraugaučiau su ta moterim. To niekada nebus.
Paskui vėl atsiguliau į lovą ir užsiklojau. Prieš užmigdama spėjau pagalvoti, ką nuveiksiu rytoj.
Ryte kaip ir visada buvau suirzusi ir prastai nusiteikusi. Apsirengiau mokyklinius rūbus ir nuėjau  į vonią apsiprausti. Šaltas gaivus vanduo padėjo truputi nurimti. Visada tingėdavau keltis anksti ryte, man tai buvo didelė tragedija.
Nuleidusi galvą įžengiau į virtuvę. Joje nieko nebuvo. Tėtis jau bus išėjęs į darbą, o Lina ko gero dar knarkė savo lovoje.
  – Mama visada padarydavo pusryčius, –  sumurmėjau atidarinėdama šaldytuvą. Išsiėmiau du kiaušinius ir pieną. Šiandien valgysiu kiaušinienę.
Išėmiau bliudą ir trinktelėjau kiaušinį į jo kraštą, kai staiga pasigirdo tylus žingsniai. Sunerimusi atsigręžiu ir tarpdury pamačiau Liną.
  – Labas rytas, –  šaltai pasisveikinau.
  – Labas, –  irgi ne ką maloniau pasisveikino ji. –  O daraisi pusryčius tikiuosi duosi ir man, šiandien nenusiteikus kažką daryti.
  – Pasidaryk pati, turi dvi rankas ir galvą, –  piktai pasakau.
  – Kokia tu nemandagi, su vyresniais reikia elgtis gražiau. Juk nenori, kad tavo tėtis sužinotų apie tavo prastą elgesį? – su pašaipa balse nusijuokia.
  – Man nerūpi, –  atsakiau. – Tokiai santuokų ardytojai kaip tu pusryčių tikrai nedarysiu. O pagalvojus aš ir pati nealkana. Geros dienos, penele Lina. – Nusijuokiu, paskui piktai pasižiūriu į ją ir išbėgu iš virtuvės. Greitai pasiekusi savo kambarį čiupau kuprinę ir pasileidau prie lauko durų.
Iš virtuvės pasigirdo piktas balsas:
  – Šiandien tavo tėvas sužinos kaip elgeisi ir tau bus blogai, nepamiršk to.
  – Užsičiaupk. – Užklykiau ir susinervinusi išbėgau į kiemą.
Čiupau savo dviratį ir pasileidau į mokyklą. Visą kelią keikiau Liną. Ir net nepastebėjau, kad važiuoju tiesiai į žmogų, kuris stovėjo nugarą į mane. Staigiai pasukau vairą ir išvažiavau į gatvę. Sustojau ir bandžiau atgauti kvapą. Kol neišgirdau mašinos pipsėjimo.  Atsigręžusi pamačiau mėlyną Fordą, kuris lėkė tiesiai į mane.
Išgąstis pasirodė mano veide. Vėl čiupau už vairo ir pasukau į šoną, bet šįkart neišsilaikiau ant dviračio ir kritau susitrenkdama galvą į šaligatvį. Paskutinis įvykis kuri dar pastebėjau, prieš mane apgaubiant tamsai, kaip mašina sustapdė ir išlipusi vairuotoją pripuola prie manęs.

III dalis

Pramerkiau akis ir išvydau baltas sienas. Išsigandusi atsisėdau lovoje.
  – Viskas gerai, Sandra. Tu ligoninėje. Važiuodama į mokyklą parkritai ir susitrenkei galvą., –  išgirdau tėvo balsą.
Pažvelgiau į jo sunerimusias akis. Ir prisiminiau viską, kas nutiko iš ryto.
  – Kiek laiko miegojau? – paklausiau, man tikrai rūpėjo sužinoti.
  – Kelias valandas. Gydytojas sakė, kad tau reikia pailsėti. Darė tyrimus ir nustatė, kad rimtų pažeidimų nėra. – Su palengvėjimu atsakė jis. – Bet aš nusprendžiau, kad rytais daugiau nebevažinėsi dviračių į mokyklą. Aš pats tave vežiosiu.
  – O kaip tavo darbas? – pasidomėjau.
  – Nesirūpink, aš viskuo pasirūpinsiu. Mane labai išgąsdinai. Kai paskambino iš ligoninės negalėjau patikėti, kol pats neišvydau tavęs gulinčios be sąmonės. Buvo atvažiavus ir tavo mama, bet jai reikėjo išeiti.
  – Tėti, atleisk, kad priverčiau jaudintis. – sušnibždėjau.
  – Nesijaudink, dabar svarbiausia, kad tau jau negresia joks pavojus ir esi sveika. – jau linksmiau ištarė jis.
  – Kada mane išleis? – pasidomėjau.
Tėčiui dar nespėjus atsakyti į palatą įžengė gydytojas.
  – Sveika, Sandra, kaip jautiesi? – paklausė gydytojas.
  – Gerai, ar šiandien galėsiu grįžti namo? – smalsiai paklausiau.
  – Na, planavau tave čia palaikyti per naktį, bet jei tavo tėtis sutinka gali važiuoti ir šiandien.
  – Aš ja pasirūpinsiu namie. – ištarė tėtis.
Aš laiminga nusišypsojau. Norėjau namo. Niekada nemėgau ligoninių.
  – Gerai, einu pasirašysiu išleidimo dokumentus. Ir galėsi eiti namo.
  – Ačiū, daktare. – Striktelėjau iš lovos, bet apsvaigo galva ir griebiausi už lovos krašto.
Tėtis pribėgo prie manęs ir susijaudinęs paklausė:
  – Ar viskas gerai?
  – Taip, tėti, aš tik per staigiai atsistojau. – nuraminau.
Sugrįžus daktarui, mes išėjome ir nuvažiavome namo.
Galiausiai atsidūrusi savo kambaryje, pasijutau begalo laiminga. Net ir Lina nebeerzino.
Virtuvėje ji kaltai šypsojosi. Matyt kaltino save. Aš aišku net nebandžiau jos nuraminti.
Prisėdau prie kompiuterio pasitikrinti elektroninio pašto. Tikriausiai draugai jau bus manęs pasiilgę.
Neklydau. Pirmasis buvo nuo vaikystės draugės Sofijos, antrasis buvo nuo didžiausio priešo mokykloje, kuris dažnai mėgsta man parašyti, ką nors angliškai. Žino, kad aš nesuprasiu.
  – Nekenčiu jo, –  sušnibždėjau.
Pirmiausia atsidariau Sofijos laišką.
Šįkart ji buvo parašius visai nedaug, bet aš visada mėgau skaityti jos laiškus.

Sandra,
Tikiuosi, kad greitai susitiksime. Man šiandien buvo liūdna be tavęs. O ir mūsų amžinas priešas suįžūlėjo.
Šiandien jam panūdo sužinoti ar tau, kas nors patinka. Aš jį išvadinau Asilo užpakaliu ir pasakiau, kad čia ne jo reikalas. Juk gerai pasielgiau? Žinok jis pradėjo keiktis angliškai, ničnieko nesupratau.
Na bet turiu ir gerų naujienų. Šiandien su manim pasisveikino mano ilgai garbintas objektas. Aš buvau tokia laiminga.: D Net ir dabar dar negaliu patikėti.
O žinai, kai tas asilo užpakalis paklausė ar tau kas nors patinka, panūdau sužinoti ir aš :D Taigi ruoškis. Kai tik grįši į mokyklą tavęs lauks tardymas: D

Tavo draugė, Sofija.

  – Asilo užpakalis, gerai sugalvota,  –  nusijuokiau. Jam nepatinka, kai apvardžiuojame lietuviškai. Kažkoks keistuolis.
Galiausiai atsidariau jo laišką. Ir nustebusi pamačiau, kad jis buvo parašytas lietuviškai. Su keletą žodžių angliškai.

  Ei, tu. Kaip drįsai, neateiti šiandien. Tavo draugė be tavęs visiška liaušė. Cha cha. You are asshole. I miss you. God damn.
Tomas, amžinas priešas.

Ką reiškia visi tie angliški žodžiai? Sukau galvą, bet niekaip negalėjau suprasti.
  „Jis parašė, kad pasiilgo tavęs ir  velniai griebtu“ – staiga išgirdau balsą. Apsidairiau, bet kambaryje daugiau nieko nebuvo. Negi pasireiškė galvos sutrenkimo pasekmės? Nejau dabar pradėsiu girdėti balsus? O gal man haliucinacijos?
  „Nesijaudink, aš ilgai nebusiu su tavim. “ – vėl išgirdau.
  – Aš išprotėjau, –  garsiai sušukau. Griebiausi už galvos. – Kodėl aš tave girdžiu? – nusprendžiau paklausti to balso. Nesitikėjau, kad jis atsakys. Juk tai tik haliucinacija, ar ne?
  „Nes taip lemta. “ – išgirdau atsakymą. Visiškai to nesitikėjau.
  – Lemta?
  „Ar nori išgirsti visą istoriją?“ – paklausė balsas.
  – Na pirmiau norėčiau sužinoti, kas tu? – pasidomėjau. Ko gero pasakys, kad mano sąžinės balsas, nusijuokiau mintyse.
„Aš Robertas. Esu iš Amerikos. Šiandien ryte pakliuvau į avariją. Ir po to pamenu, tik žodžius, kuriuos man pasakė angeliškas balsas: Tau dar ne laikas palikti žemės, joje dar gyvensi 60 dienų. Bet tu jau nebūsi tu, nes tau lemta gyventi su viena mergina ir padėti jai. „ – nesitikėjau tokios ilgos prakalbos. Tai mane išgąsdino. Ar haliucinacijos gali būti tokios realistiškos?
  – Aš tikrai išprotėjau. – užrikau ir išjungiau kompiuterį. Nubėgau į lovą užsiklojau ir pabandžiau užmigti. Tikėjausi, kad ryte nebegirdėsiu to balso.


Laukite tęsinio....