Nuojautos jausmai palaptyje

Atitrauk aksomą nuo langų
Pamatyk vieną kalvą, miegančią žiemos miegu,
Pamatyk juoduojančią šmėklą, be lapų ir gerų minčių.
Pajuski šaltį-slenkantį greta, nuo vėjo žvarbiame ore,
Pajuski vienatvės jausmą, lyg kas būtų miręs šalia,
Tai nuojauta, slepianti kažką.
Kažkas graudaus, ledinio, it šmėkla budintųsi tavyje,
Kažkas nelaukto ir netikro, it stebuklas tavo delne,
Kažkas, kažkur ir kažkada jau jautė visa tai savyje,
Kažkas, kažkur ir kažkada žynojo paslaptį netikra šią,
Paslaptį, tokią trapią, it kūdikio ranką,
Paslaptį, tokią skaudžią, it durklas įstrigęs širdyje.
Bet tai buvo paslaptis, kaip ir ši liūdna,
Nieks nesužinos tiesos, iš kur šis jausmas atkeliaus,
Ar pranyks jis kažkada, ir ar liks jis tavyje,
Ar sužibs tavoji žvaigždė ir išlaisvins tave.
Ar ir liksi nežinioje, gyvendamas tik savyje.
Ar tau leis kažkas tikėt, kad gali išsilaisvint iš savęs.
Tu to nesuprasi taip lengvai it paukščio plazdantys sparnai.
Tad pagalvoki atidžiau ar gyveni tu taip lengvai, kaip galvojai amžinai.
Tad pamąstyki tu žmogau, ar lemta tau gyventi nežinioj,
Tad apmąstyki tu rimtai, kas džiugina tave labai,
Tad apsvartyk ir už ir prieš, kaip išgyventi savyje.
Svarstyti tu gali tiek daug, kad galva svaigti tuoj pradės,
Todėl  žmogau tu paklausyk ir pailsėki jau dabar,
Kad tavo protas taptų laisvas ir liktų tik nesugniuždyta siela,
Kuri nuneš tave tenai, kur ilsisi tik angelai,
Ir būki tu dabar ramus, nes su mirtim pasibaigė ir liūdesys.