Tamsa

Juodam fone matau akis,
Jos žiūri į mane tamsiai.
Aš laukiu. Gal ką pasakys?
Bet jos tik mirkteli žvaliai.
-
Iš tamsumos išnyra nosis,
Tada kakta ir juodas smakras.
Aš paslapčia įmu kvatoti,
Nes padarui nupjautas kaklas.
-
Nesuprantu kas čia per gyvis,
Iš kur jis? Ko jam reik?
Jo akys tamsiai gilios,
Gal pabandyt jam įsiteikt?
-
Jis žengia žingsnį link manęs,
Dar vieną, dar ir dar.
Bet aš labiau bijau savęs,
Ką man daryt dabar?
-
Staiga aš atsistoju,
Ir pabandau pabėgt.
Bet vos tik aš sustoju,
Imu galingai rėkt.
-
Išnyksta gyvis palengva,
Lyg jo nebūtų buvę.
O čia atbėgusi mama,
Jau klausia kas man buvo.
-
Aš pasakau 'pasivaideno',
Ir priduriu 'išsigandau'.
Tamsa juk negyvena,
Aš nieko nemačiau.
-
Ir taip kiekvieną kartą,
Kai būna aklinai tamsu.
Bijoti to tikrai neverta,
Ryte juk bus šviesu...